draiskanos

klydai, mylimasis, klydai basabraižes kojas įspraudęs į kelią,
amžinu žydu pavertęs, šunimi uodžiančiu atvaizdą medžių lapijoj,
ežere su sukritusiom laumėm it dėlėm glamonėjančiom krūtis. klydai.
nesulaukiau žodžiažiedžių švelnesnių už pavasario pirmąjį dvelksmą,
už akių sumeluotąjį ilgesį, katės letenas, darganos drėgmę,
už pirato kaukiančią sielą sirenas išmarinusią.  man jų neturėjai.
klydai, mylimasis, klydai oru sviesdamas medžio lazdelę,
įkvėpimais tavęs pamaitinęs priėjusią, tikėjai išsišaukti kalaitę
nes šuo tau netiko. lakstė kvailai,  per uoliai, nepažeidžiamu padaru,
lyžčiojo rankas prieš valandą stūmusias, įžeidimus nurydamas kąsniais.
klydai. -tik pirato besiblaškanti siela žeidžiama čaižaus švilpesio,
priverkusi ežerą su moters akių atspindžiais, tik ji ten tebuvo.
tu buvai sotus, sotesnis už visą pasaulį belaukiantį žaismo,
šoklaus pasirodymų meno, vienuolyno griuvėsių nykių
viešai demonstruojamų aikštėj kaip arkos savojo triumfo. suklydai.
išsišaukdamas moterį vietoj kalaitės, pripažink jog suklydai...
klysti, mylimasis, klysti,  nežiūrėk man į kojas, basumą nedylantį -
jau perėjau visus tuos kelius nepašventinto kryžiaus ir visus nudėvėjau.
dar būdama čia nudėvėjau rubus, net ir gedulo juodąją spalvą,
ir su ja tikrai neišeisiu. ana va – guli draiskanos, galit žaizdas apsirišti
laumėm uoliai išskalbus liežuviais,  ar sudegint, o gal vėjy pakarti
kaip iškamšas būtojo laiko kurį nugalėjot. - aš nuoga. ir einu nesidengus
nes lekiančios dulkės ir tie žiedlapiai žodžiažiedžių švelnumą pralenkę,
ir tos šypsenos, žvilgsniai vogti, ir net dilgsintys skausmo likučiai, -
viskas siuva naujus. po lopelį. tiesiog man ant kūno voratinkliais šilko.
aš einu, o  ta moteris su piratiška siela iš lėto sugrįžta į kūną.