Ruduo. Su šypsena ir ilgesiu

Prisimenu, kai eidavom
ir žemė būdavo nuklota varnais
nerimstančiais.
Tarsi juoda jūra nuplaukdavom.
O dangus lyg ką tik po gaisro:
pelenai
ir dūmai kur - ne - kur.
Pirmųjų šalnų nubučiuota žolė
styrodavo miruokliškai.
Ir dabar ji ten tikriausiai
styro.
Rudeniop visai sublogę klevai
dovanodavo vėjui
paskutinius rūbus.
Tie,
vėjo apkabinti,
tuoj pat alpdavo susigėdę.
Prisimenu ir mūsų
kaštoninius prietarus
bei
ąžuolo gilių kavą.
Su šypsena ir ilgesiu.