Lygtis su dviem nežinomaisiais

Kada rašai, galvodamas apie skaitytoją, gaunasi visiškas šlamštas, tad nesupykite, jei skaitydami jums patinkantį kūrinį gale suprasite, jog visa tai tebuvo skirta tik pačiam autoriui. (Erato)

Snickers šokoladas yra universaliausias ir skaniausias valgis pasaulyje, bet tai nereiškia, jog jis gali atsoti visa kita. Ką turiu galvoje? Tai labai labai ilga istorija. Pradėkime nuo galo: ji baigėsi niekaip, nes ir neprasidėjo dar.
Užuomazga, kuri gali padėti suprasti šitą šaradą, yra paprasta: vyras plius moteris padalinti iš aplinkinių nepritarimo pridėti nepasitikėjimo ir pykčio, atimti palankių aplinkybių, ištraukti šaknį iš vaikystės iliuzijų, pridėti nusivylimo ir triskart tiek smalsumo, šliūkštelti neatsargios aistros ir galiausiai rezultatą pakėlus kubu, įrėminti ir pasidėti ant darbo stalo. Arba ant židinio atbrailos. Galima ir kitur. Lygtis su dviem nepažįstamaisiais.

Tą dieną jie kaip neįprasta susitiko ir nesikalbėjo, nes akys taip garsiai šaukė, kad net aplinkiniai atsisuko pažiūrėti, kas per gausmas sklinda iš centrinio parko. Visa laimė, kad jų kalbos nesuprato. Tai buvo keistas maorių anglų ir jausmų kalbos pidžinas, su Mėnulio akcentu. Beje, neišleidžiant nė garso, na, gal tik šiek tiek, nes tada, kai jie kalbėjosi, žodžiai jau buvo atgyvenusi komunikacinė priemonė.  Taupant laiką, tebus pateikta šįsyk lietuviškai:
- Kur buvai?
- Laukiau.
- Kaip negerai. Nes aš irgi laukiau. Jau tikrai galvojau neateisi. Keista čia. Nesuprantu, kaip jie gali taip gyventi.
- Nekalbėk tuščiai, ne tam čia atėjau.
- Eii, palauk, nurimk, nuo tavęs kibirkštys laksto, imk vilnos, persibrauk, elektrinies stipriai.
Jis čiupo jąją. Palaimintas dangus, kad veiksmas yra aprašomas iš praeities perspektyvos, nes kitaip būtų per sunku suprasti, kas tarp dviejų vyko, kur vyko ir ypač kodėl. Dabargi lengva, sakau lietuviškai - jis kluptelėjo ir ją paėmė ant stiprių rankų, vienu mostu pašoko nuo žemės paviršiaus ir ėmė kilti. Į viršų, aukštyn ir aukštyn, ne paukščio, ne aitvaro ir net ne reaktyvinio lėktuvo, o minties  greičiu. Atsigavo ji jau jo erdvėje. Jauku, šilta, sidabriškas švytėjimas ir taip pažįstamas nikotino kvapas. Keista, kad jis neišnyko amžiams bėgant. Neišnyko, bet ir neevoliucionavo nei kiek. Kaip buvo taip ir liko: atvira ugnies liepsna pridegamas tabako prikimštas popierinis vamzdelis, sėkmės atveju su filtru. Tabakas ir testosteronas tvyrojo ore. Moteriška aistra budo. Nepakito niekas, susijęs su kūniškais instinktais, išskyrus tai, kad žmogus tapo jiems pavaldus. Ateitis, taip, Jūs teisūs, viskas vyksta ateityje, bet ar tolimoje – nežinau, nes, nuoširdžiai sakau, jos nesulaukiau. Žinia tik, kad senovėje slėpti jausmus buvo įprasta; vardan kito ramybės ir gerovės, asmenys laikantys save išsiauklėjusiais, nedrįsdavo pasakyti piktesnio, tiesesnio žodžio. Baisiausia – buvo tekama iš reikalo, kslbsms nenorint ir mylimasi nemylint . Tokie individai išnyko. Taip, kaip išnyko homofobai ir puritonai, kvailiai ir išsiaukštinę intelektualai. Pirmųjų smegenys sunyko dėl nenaudojimo, antrųjų dėl perkrovos be poilsio. Liko tik ryškūs tipažai, kurie turėjo potencialą kovoti, jausti, kažką keisti radikaliai (reikalui esant). Taigi reziumė, liko maniakai, euforijos apimti aistruoliai, bei žmonės, mylintys gyvenimą. Taip pat visi gyvūnai, išskyrus erkes ir tinginius (tokia žinduolių rūšis, panaši į beždžionę). Kaip klostėsi toliau – neužtenktų 160 GB atminties sutalpinti suzipuotus word dokumentus. Tebus Jūsų vaizduotei lavinti.
Kalba eina apie du. Vienas iš jų buvo vyras. Kitavertus, kitas – moteris. Tik tiek ir težinau, visa kita  telepatijos būdu skaitau ir užrašinėju iš ateities, todėl negaliu garantuoti šimtaprocentinio informacijos tikslumo.
- Reikėjo tai padaryti anksčiau, bet tiek to. Labai, patikėk, labai džiaugiuosi, kad esi čia.
- Ačiū.
Ji jį pabučiavo. Į lūpas. Švelniai prigludo savosiomis ir pajuto, jog jo šiltos, minkštos ir drėgnos. Magnetinės. Atsitraukti nebuvo lemta, todėl po lūpų prisilietimo sekė kita stadija, į kurią pereiti sutiko abu. Signalas: pyp, geltona šviesa akyse, komanda – tęsti. Lūpos prasivėrė. Jos liežuvėlis, it mažytis smalsus gyvačiukas nėrė lyg į ugnį jam į gerklę, nežinia ko ieškodamas. Pyp pyp pyp, pavojaus signalas, elektros iškrova, magnetinės bangos, nuo liežuvio galiuko kūnu nuvilnijo milijardai elektrinių bangelių. Tęsti. Bangos ritosi didingai iškeltomsi keteromis – aistringo prancūziško bučinio metafora. Susimaišę skoniai ir kvapai, o viduje galvą nuo samanų pakloto kelia susivėlęs padaras, ražosi, raivosi, bunda. Tai – žvėriška aistra. Ją pažadinus, negalima stabdyti. Negalima todėl, kad niekas to ir nenori, o kadangi visuomenės nuostatos ir moralė nebeegzistavo tuomet, žvėris sotinosi kiek troško. Siurbė, godžiai gėrė taškydamasis į šalis ir leisdamas pertekliui bėgti per veidą, mėgavosi tepdamasis kūną ir grožėjosi laikydamas delnuose, žaidė it sniego gniūžte bei lipdė lyg šiltą vašką. Taip išsidirbinėjo Aistra, kol Jie paprasčiausiai vartėsi lovoje. Ką domina smulkmenos, tepasiskaito Rosamundą Pilcher, pažiūri Tinto Brasso (galima ir rimčiau) arba paklauso prancūziškų melodijų – kiekvienam pagal ištvirkimą. Čia ne pagrindinė mintis. Tai buvo Aistra. Labai natūrali. Nes ji žybtelėjo akimis, jis atsakė. Prisilietimas – bučinys – susiliejimas. Grįžti į pradinį puslapį (Home).
- Ar viskas gerai, brangiausia mano?
- Taip.
- Atleisk, kad neskubėjau. Buvo taip gražu stebėti tavo kančią. Tavo nesupratimą ir paklydimus. Atėjau, kai esi išsigryninusi, tyra it gėlavandenis perlas ir švari lyg baltas sniegas ant porceliano lėštelės.   
- Žinojau, kad ateisi. Esu dabar lygi tau. Perėjau tai, ką jau pažįsti, suklupau, kur jau buvo tavo suklupta ir nusidėjau visose įmanomose srityse. Dabar aš nauja kaip šviežias baltas lapas.
- Gerai. Eikš apglėbsiu, matau, netekai svorio, drebi, kas tau, mano žolele vaistingoji?
- Jaučiu, mano galios dvigubėja. Perkėlei duomenis sėkmingai. Usb raktas atpažintas ir duomenys išsaugoti, niekada to nepamiršiu. Pabučiuok dar...

Nebeišeis papasakoti galo, nes lūžtu kaip noriu miego... Štai mergelė užusnūdo, ir pasaka liko nebaigta.