Po saule

Taip pykstu, nes pykti sveika
Nors ir vasara ant lūpų man pridėjus piršta laiko
Glosto, guodžia, aš verkiu
Kaip verkia spintoj uždarytas vaikas

Ašaros krenta ant žemės juodos
Ne, ant asfalto pilko
Kur nesusigers, bet išgaruos
Kad vėl įkvėptume mes laiko.

Tu spjauk kiek nori ant pasaulio
Greičiau burna išdžius
Juk tai tik šaltas kryžius
Kuris, kai mirsim priglaus mus

Ar ne dėl to dedulė Selmas ją mylėjo
Ar ne dėl to civilizacija naikina
Aš pykstu ant tikėjimo
Nes vien tik jis mane marina.