Netektis

Man ašaros lyg jūros perlai
Rasos lašais, nurieda skruostais, upeliu...
Jų sustabdyti niekaip negaliu.
Ta netektis tikra kančia,
Palaužė ji mane...
Toks skausmas širdyje,
Jo žodžiais nusakyti nevalia..
O tuštuma ir spengianti tyla..
Iš proto veda jos mane..
Ir kaip žinia, susigrąžinti tai, ko netekau
Bejėgė aš esu...
O Dieve! O dangau!
Už kokias nuodėmes aš taip kenčiu?
Tamsi naktis sutemo dar labiau.
Dienos šviesos nebematau..
Širdis per pus iš skausmo plyšta,
Ir žemė iš po kojų slysta.
Kai netekties tiesa suvikiama protu,
Kraujuojančia širdim visiems turiu sakyt - AŠ GYVENU!
Tiktai tai melas, ne tiesa.
Negyvenu, bet egzistuoju, kaip kančia...
Myliu mažyli aš taveĄ
Su liūdesiu tavo MAMA.

2009.  Egė