Saulėlydis

Ne kartą taip nutiko...
Kai svajos plaukia pasroviui...
O sutemos jau veržias po
  saulėlydžio dangum...
Mintis praskrieja oru ir
  sustingsta nebūties laike...

Kaip skaudu širdy pajutus
  jo pirštų aidą manyje,
Jo aštrų žvilgsnį ir
  skaudžius zodžius...
Aš nematau, tačiau jaučiu...

Sustojus laikrodžio minutei
  nejučia sustojau aš...
Saulėlydis - jautriausias
  laikas paroje,
Sužadinantis tiek jausmų,
  sulaikantis tiek valandų...

Jo žvilgsny sustingę medžių lapai,
  užgesę paukščių ulbesiai
Nejučia sulaiko ir mane -
  gal tai vienintelis paveikslas
    išliksiąs mano atminty...