Vaikystės keliai

Atleiskit man,
Keliai vaikystės.
Nepasisėmiau jūsų dulkių
Ir užmiršau savas paikystes
Tarp provėžų
Lietučiui dulkiant.
Kad užmiršau,
Kaip molio batais
Apaudavo kiekvieną balos,
Kaip taškė jas
Arkliai ir ratai
Ir kaip ledijo jos pašalus.
Atsiprašau,
Kad jus sukaustė
Asfalto pajuodijęs karstas,
Kur kažkada
Laisvai lyg paukštė
Vėjelis pilkas dulkes žarstė.
Atleiskit. Jūs prisiminimuos
Žolynų brydėm nužymėti,
Vingiuojantys šalia arimų,
Visad mieli, nors ir duobėti.