Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Joe the Lion Joe the Lion

Mona ir aš

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: pieva yra Jeržio


Monika lėtai kelia kojas ir lipa pagalvėmis, sukrautomis ant žemos klibančios kėdės, iš jų kampų lenda pūkai ir pamažu leidžiasi ant subraižytų grindų ir ryškaus kilimo. Ji kabinasi keliais ir ropščiasi prie lango, jis platus ir aukštas, be jokių perskyrimų ar įmantrių rėmų, tik didžiulis stiklo gabalas, suspaustas tarp rudų pagaliukų. Nuo stipraus vėjo mirguliuoja medžių lapai, šešėliai sukdamiesi sugula ant Monos įdubusių skruostų. Saulė jau labai aukštai, kaitri ir balta, aš žiūriu į ją išplėtus akis, ir užsimerkiu tik apsiašarojusi, daugybė baltų dėmių trūkčiodamos šokinėja po mano vokais.
  Įsikimbu į jos kojas ir užšoku ant palangės, šalia, iš kišenės ištraukiu saują slyvų, vieną paduodu Monai, kitas nusivalau į marškinių skvernus. Išsirenku pačią mažiausią, labiausiai susitraukusią ir dar neatitirpusią, jos odelę vis padengia balsvas garo sluoksnis, ir kandu. Užgelia dantis, akimirką sėdžiu užsimerkusi ir susilenkusi, liežuviu glostydama raitytas dantų viršūnėles, bet vėliau atsitiesiu ir stebiu Moniką, kuri šypsodamasi spaudžia savąją slyvą tarp delnų.
- Norėčiau obuolių, - sušnabžda man į ausį, greitai nusisuka ir žiūri pro langą, lyg mes būtumėm skirtingose erdvėse, atskirose visatose, jos didžiulė, marga ir išplėtota, o mano raukšlėta ir išdžiūvusi, tinkama tik stebėjimui. Aš prasižioju ir vos girdimai šneku, kad po mamos mirties iškirto visas obelis, ji juk prisimena, jokių obuolių, net per Kūčias, jokios košės ant minkštų mielinių blynų, jokio bumbsėjimo naktį, jokių krituolių ant takelio prieš laiptus... Įsidedu slyvą į burną ir išriečiu gomurį, mano ilgas veidas atsispindi stikle. Mona kandžioja lūpas ir prisimerkia į kažką žiūrėdama. Saulė apšviečia dulkes, jos laksto aplink mūsų galvas kaip muselės, lango rėmai sujuda nuo kiekvieno krustelėjimo ir stiklas džergždamas sulinguoja. Įsikimbu į Monos petį ir nuryju išsileidusį minkštimą.

    Anksčiau mes gyvenome dideliame name, aplink kurį augo sodas: daugybė nuo vėjų iškrypusių vaismedžių, džiūstantys serbentų krūmai, voratinkliais aptraukti agrastai, sienele lipančios vynuogės. Monika paimdavo mane už rankos prie pat laiptų, sunerdavo mūsų pirštukus. Tam name net nereikėdavo uždarinėti durų, jas užtrenkdavo skersvėjai, bet Mona visad atsigręždavo pažiūrėti, ar jos tikrai užsivėrė, o ne virtuvėje nuo stalo nuvirto moliniai vazonai su pelargonijomis. Mudvi šokinėdavome per plyteles, praleisdamos sutrūkusias ir stodamos tik ant sveikų, ir pačioje tako pabaigoje jau turėdavome ne šokinėti, o skraidyti, pleventi tarp medžių, kad neužkliudytumėm jų šaknų, iškėlusių suskilusius cemento gabalėlius. 
    Aš sėsdavau ant linguojančio suolelio, o ji į žvilgančią aukštą žolę. Monika jau skaitė knygas, kai kurių viršeliai būdavo margi, paveikslėliai išsitrynę ir nublukę, o aš tik stebėdavau tvarkingai surikiuotas raides, ir galvodavau, kad tai niekados nesikeis – aš ir ji, ir knygos, ir raidės, ir tos suskilusios plytelės. Verčiant puslapius užuosdavau pelėsį, įsivaizduodavau pilkus taškelius tarp raidžių, kurių nematydavau iš tokio atstumo. Kartais Mona baigdavo skaityti greičiau nei mums reikėdavo grįžti pietų, tuomet ji pasilenkdavo ir apkabindavo man kojas, priglausdavo lūpas prie kelių, užmerkdavo akis ir niūniuodavo. Paskui mes bėgdavom namo, takelis būdavo trumpesnis nei pirmiau, ir dabar dar primenu tai Monikai, bet ji tik nusijuokia, sako, kad viskas apsivertė.

  Žiovauju ilgai, kai susičiaupiu net skauda žandikaulius. Balkono grindys drėgnos, akmenukai sienoje blizga. Mona persisveria per turėklus ir žiūri žemyn, į retą žolę ir susiglaudusias pienių galvutes, kažką tyliai kartoja, kojų pirštais brauko metalinius virbus. Dangus pilkas ir storas, lyg vilnonis, kažkur virš jo birzgia lėktuvukai.
  Tas, į kurį Monika žiūri, stovi ant neseniai nudažyto suolelio, užvertęs galvą stebi mudviejų besiplaikstančius plaukus, bet labiau Monos garbanas nei mano nutysusias sruogas. Jo batai spindi, kelnių galai apkibę lašais, kojos trypčioja. Aš stengiuosi užsimerkti. Visai priešais mūsų pastatytame daugiabutyje, trečiame aukšte, pro virtuvės langą galvas kiša maži drebantys kačiukai, jų rausvos letenėlės trepsena ant slidžios palangės. Du iš jų, juodi, pradingsta kambario tamsoje, bet likusieji vis dar sukasi, švelniai baksnodami vienas kitą uodegytėmis.
- Taip, - labai lėtai ir atsargiai ištaria Mona, pirštais apsiveja savo riešus ir keistai šypsosi. Tas vienintelis žodis išplečia kraujagysles vaikinuko skruostuose, jis prikanda lūpą, įkvepia oro ir ilgai stovi nejudėdamas, net nesukrutindamas galvos. Paskui viskas sukasi, keičiasi, ir štai Monika jau stovi apačioje su juo, bučiuoja kaklą po pat smakru, nedrąsiai juokiasi ir vis markstosi nuo šviesėjančio dangaus, o aš pasilieku balkone ir atitraukusi nugarą nuo sienos skaičiuoju akmenukų įspaudus joje.

    Mus augino tėvas, jis buvo nekalbus, kaip ir aš, todėl Mona klaidžiodavo siaurais koridoriais viena ir garsiai pasakodavo istorijas. Aš dažniausiai nugirsdavau pradžią, o tėvas pabaigą, ir susitikę mes šypsodavomės, nepratardavom nė žodžio, nes žinojom, kad nesuprasime vienas kito.
- Tu ilgai gyvensi, tu niekad negirdėjai pabaigos, - kartą man švelniai sukuždėjo Monika, kai kasėme tulpių svogūnėlius iš pilkos žemės, kuri aplink pakildavo pelenais ir suguldavo ant langų stiklų. Aš kažką sakiau, kad norėčiau išgirsti, kad reikia papasakoti, bet ji purtė galvą, ne ne, ir kaulėtomis rankomis nubraukė sulipusius plaukus man nuo kaktos.
  Nežinau, kada tiksliai tai buvo, bet tuomet ji jau sustodavo ties istorijos viduriu, nors tėvas dar sėdėdavo virtuvėje ir vis tyliai braukdavo skudurėliu per nudžiūvusius gėlių lapus, stebėdamas tolumoje mirguliuojančius įvairiaspalvius žiedlapius.


  Mona atmeta plaukus, pasideda delnus po šlaunimis ir juos prisėda, laižosi lūpas ir nuleidžia apsunkusius vokus. Prie jos pilvo pririštas vaikiukas, jis spurda po storu odos dangalu, įrausta nuo šilumos, įminga, ir kartais, kai Mona stovi labai ramiai ir glosto jį, atrodo, kad trina žemes nuo išsipūtusio žieminio obuolio. Ji beveik nekalba su manimi, šypsosi ir kilnoja antakius, aš pati sau sakau, kad tai tinka jos būsenai, bet naktimis, kai Monika atsikelia ir eina į virtuvę, stovi prie atdaro lango garsiai alsuodama, pagalvoju, kad visgi ne – dabar ji tokia panaši į tėvą.
  Mona sako, kad jis ją taip myli, ir kartais aš susimaišau ir nesuprantu, apie kurį ji šneka. Kambariuose ant spintelių ir stalų nugula dulkės, nebelieka aplink besisukančių padarėlių, ji krūpčioja skindama petražoles iš nedidelio žemo vazono, ir sako, kad tai ramybė. Mano širdis tuksi greitai, kieme vaikai lipa ant purvino raštuoto kilimo ir šokčioja į viršų, jų rankos susikabina ir suauga. Medžiai styro lyg storos juodos adatos, įsmeigtos į nuskalbtą medžiagos skiautę, šlapios snaigės užlipina langus ir mūsų gyvenimas pasidaro mažytis, sutrauktas, lyg ilgas vėrinys nukabintas nuo kaklo ir suspaustas delne.

  Kartą vaikystėje parišome obuolį katei po pilvu. Jis jau buvo sudžiūvęs, raukšlėtas, bet vis dar didelis ir sunkus, užsilikęs nuo rudens, raudoni jo šonai lingavo, kai katė sutrikusi tipeno takeliu tarp senų slyvų, kurios užstojo saulę savo raitytomis šakomis ir išlenktomis kupromis. Vėjas suko mano languotą suknelę apie kelius, plaukų sruogos apkrito skruostus, aš jaučiau, kaip mano veidas kaito, kaip ausyse tvinkčiojo pulsas, kaip Mona prunkščiojo ir pritūpė ant žemės. Katė dairėsi aplinkui, kniauktelėjo, atrodė, kad stengiasi įtempti visus raumenis, bet tik sudribo ir žingtelėjo ant įkaitusios plytelės. Balti žiedlapiai sukosi ir velėsi į jos rainą kailiuką. Tose vietose, kur per nugarą ėjo siūlas, išslinko kuokštai šviesių plaukelių ir pasklido aplinkui, pakilo ir sukosi kartu su žiedais. Katė iškišo rausvą liežuvėlį ir braukė per obuolio žievę, kabino dantimis, miauksėjo ir vartėsi į šalis, o obuolys pūpsojo lyg koks milžiniškas prisirpęs spuogas. Monika juokėsi, suėmė katę už letenėlių ir iškėlė, tuomet staigiai paleido, ir toji lyg akmenukas nukrito žemėn. Man pasirodė, kad ji būtų ėmusi ir nuskridusi, jei tik ne tas obuolys, jei tik nebūtų tarp baltų žiedų sumirgėję jo šonai, ir kai kartais šitai sapnuoju, paskutiniame kadre obuolys dingsta ir katė mosikuodama kojytėmis pakyla viršun ir pakimba tarp slyvos šakų. 

  Dabar toks keistas metas, nebelikę jokių aiškių linijų ir pavidalų, tik juodi brūkšniai ir siluetai, ištįsę toliuose. Dangus atrodo labai šviesus, nurimęs, rausvi ir violetiniai debesys tęsiasi per visą plotį, nuo jų varva oranžiniai pūkai ir išsilieja vos vos melsvoje erdvėje.
- Ką darytum, jei aš numirčiau? – klausia ji kuo tyliau, galbūt kad aš negirdėčiau, galbūt kad nenustelbtų almančio upelio. Čia, po medžiais, taip trūksta oro, kad jos pirštai dreba ir netyčia vis paliečia lūpas, vedžioja suskilusių figūrėlių krašteliais, įsitempia ir stipriai prisispaudžia prie minkštos smakro odos.
- Užmerkčiau tau akis, – sako jis, pasistiebia ir skina šakelę, nulaužia ir sukioja, kol nutrūksta visos gijelės, suplyšta grikšintys siūlai. Žiedai dar tik balti spurgeliai, styrantys į šalis, o lapai susisukę į mažus kamuoliukus prie pat stiebo, net jų žalumos nesimato. Žemė šalta, drėgna, mano basos kojos įrausta ir sustingsta, aš pirštais spaudau blauzdas ir palieku šviesias dėmes, kurios nyksta pamažu, lyg nenoromis, ir Mona stebėdama jas stipriau susisiaučia savo pilkšvą megztinį.
  Jiedu stojasi ir nueina į skirtingas puses, neatsigręždami, lyg būtų visai nepažįstami, ir aš po akimirkos strykteliu, kad prisivijus Moniką galėčiau ją apglėbti, bet tuomet jie jau stovi kartu linguojančiose žolėse prie pat vandens ir laikosi susikibę už rankų.

  Mona užsilipa prie lango ir spokso į mane, jos vyzdžiai susitraukia nuo šviesos, akys pasidaro šviesios ir šaltos. Aš bandau dėlioti kojas ant kėdės kraštų, užšokti ant pagalvių, bet net jeigu man pavyktų, vietos ant palangės nebėra, Monikos kojos ištiestos per visą ilgį, ant šlaunų guli tas pririštasis vaikiukas ir tingiai žiopčioja. Mano rankose slyvos, aš jas visas iškart susigrūdu į burną, akys sudrėksta, bet stoviu taip ramiai, atrodo, lyg pati būčiau slyva. Kai visi kauliukai apšyla ir išslysta iš lipnaus minkštimo, aš išspjaunu juos į saują ir apsisukusi nueinu. 
  Nerangiai žengiu prie turėklo ir tvirtai įsikimbu, pakeliu kumštį virš švelniai žalios žemumos po manimi ir atleidžiu pirštus, kauliukai vienas po kito krenta apačion. Ten tarp žolės jau pridygę slyvų, kai kurios dabar žydi, kitos dar tik menki stiebukai. Pro buto trečiame aukšte virtuvės langą žiūri tie patys kačiukai, dabar jau katinai ir katės, garsiai kniaukia ir netelpa ant įkaitusio metalo, stumdosi, grybšteli vienas kitam. Aš girdžiu, kaip Mona žengia ant slenksčio ir stovi ten, sūpuojasi, tuomet kažkas knerkteli kambaryje, ir ji atsidūsta, pirštų galais perbraukia per mano plaukus, greitai ištrepsena atgal. Ant palangės dabar sėdi abu juodi katinai, jie guli apsikabinę vienas kitą, ir kartais neatskirsi, ar čia iš tiesų kaitinasi gyvuliukai, ar vėdinama sena kailinė kepurė. Kiti – oranžiniai, rusvi, balti, pilkšvi – tai ateina tai išeina, stypčioja ir nekantriai žvalgosi aplinkui, pakelia akis, stebi plaukiančius debesis.
  Aš užsimerkiu tik minutėlei, o kai vėl pažvelgiu, ant palangės krašto balansuoja rainas katinėlis, mažutis, matyt – šiųmetis, kniurkdamas tiesia galvą ir snukeliu glosto atdaro lango rėmą. Jo menkos kojytės slysčioja, suvirpa, beveik galiu girdėti, kaip nagučiai braižo skardą. Stengiuosi nuleisti blakstienas kuo žemiau, kad kačiukas turėtų kur įsitverti, bet nesuspėju, jis supurškia ir nuslysta žemyn, kailiukas marguoja tik vos vos kitaip nei akmenukai devynaukščio sienoje. Kai užsimerkiu vieną kartą, jis dar krenta, užsimerkiu kitą, jis dar krenta, nuo slyvučių apačioje sukdamiesi sklendžia žiedlapiai, užsimerkiu dar kartą, katinukas bando apsiversti ore. Ir tuomet prisimenu, kad obuolio juk nėra, net obelų nėra, visas iškirto, vėjo gūsis pagauna kačiuką ir užneša virš namo stogo, kniaukimas silpsta ir tolsta, nuskrido, pagalvoju, nuskrido, ir iš nuostabos prasižioju.

  Iš krepšio traukiu stiklainiukus su senomis sustingusiomis uogienėmis, šaldytas daržoves, uogas, prieskonius, kraunu viską ant spintelių. Aš vėl mūsų senajame name, virtuvėje tapetai pažaliavę nuo drėgmės, kėdės nugultos voratinklių ir juose miegančių musių, kitur sienos tuščios ir blankios, dažai suskilinėję ilgomis linijomis. Tulpės žydi jau ne po vieną, o dideliais pulkeliais, geltonų nebelikę, tik raudonos, jų galvutės abejingai linkčioja.
  Skubu per kambarius ir atveriu langus, į tarpus kišu senus laikraščius, kad nesidarinėtų, kažkuriame jų dar perskaitau, kad šiemet obelys žydi labai anksti. Trankiai užsiveria visos durys, vienos po kitų, plaikstosi gelsvos paklodės, kuriomis apdengtos etažerės koridoriuje. Stengiuosi viską sutvarkyti kuo greičiau, net nežinau kodėl, čiumpu plastmasinį kibirą, nublukusį nuo saulės, pilu šaltą vandenį, pasemtą iš šulinio sodo gale, plėšau paklodes, užuolaidas, spintoje sukabintas sukneles ir sušlapinusi braukiu per nugludintus daiktų paviršius. Viskas ryškėja ir tamsėja, apsisukusi aplink net nebežinau, kokia iš tikro buvo spalva, balelėse ant grindų atsispindi mano ištysęs veidas, suraukta kakta, pabalę lūpos, akimirką nesuprantu, kas ta bjauri mergiūkštė, paskui kimiai nusijuokiu ir užsimerkiu.

  Mona eina takučiu tarp slyvų, jų žiedlapiai jau seniai tik ruda košė ant išsiklaipiusių plytelių, priešais save stumia vežimėlį, tokį įmantrų, išraitytomis rankenomis ir dideliais ratais, lyg iš nespalvotų filmų. Šypteliu ir atsisėdusi ant viršutinio laiptelio laukiu jos, jau įžiūriu siauras baltas juosteles ant palaidinės, pamažu išsiskiria šviesesnės plaukų sruogos, raukšlelės lūpų kampučiuose, nėriniai sijono apačioje. Saulė labai aukštai, vėjas stiprus, purvini debesys greitai slenka dangumi. Mano galvoje skamba kažkokia melodija, daugybė žodžių, sakinių nuotrupų, paveikslėlių skiaučių, bandau juos sudėlioti, bet viskas išsibėgioja ir krenta krenta kaip akmenukai, ritinėjasi, skimbčioja, pažyra į visas puses.
  Ji palieka vežimėlį už kelių metrų, meta išsipūtusį spalvotą krepšį ant pievelės ir bėga link manęs, pritupia, apsikabina, glaudžiasi lūpomis prie kelių, blauzdų, bučiuoja riešus, glosto pirštus, sako, kad atsiprašo, kad gailisi, kad sugrįžo, ir pasikūkčiodama verkia. Jos nosis pasidaro šlapia, Monika ima šniurkščioti, aš noriu atsitraukti ir pažiūrėti vaikiuko, bet ji virpančiom rankom liečia mano plaukus, atskiria sruogas, brauko. Monos pirštai žemėti, panagės įjuodę, o aš tik ryte išsiploviau galvą, pyktis ima tvinksėti galugerklyje.
Pamažu stojuos ir žengiu į priekį, vėjas užgula ausis ir aplink girdisi šniokštimas, lyg kokia jūra ar vandenynas, lyg visas pasaulis bangelėmis ristųsi į mane. Priėjusi švelniai stumdau vežimėlį, vaikiukas nečepsi ir neguguoja, pagalvoju, kad jis turėtų kitaip atrodyti dabar, atsirišęs nuo Monos. Pro baltas užuolaidėles nematau nieko, nei galvytės, nei plaukučių, jau tiesiu ranką jas praskleisti, bet Monika įsikimba į mano pečius ir juokiasi, taip baisiai, netikrai, lyg nevykusiai stengtųsi ką nors pavaizduoti.
- Mes iškirsim slyvas ir pasodinsim čia obelų! - sušunka ji garsiai ir vėl juokiasi. Kai pritrūksta kvapo, lengvai klesteli ant žolės ir žiūri į mane išplėtusi dideles pavargusias akis. Paskui pašoka, atkabina mano vanagiškus pirštus nuo rankenos ir nustumia vežimėlį į namą.

  Ji miega, šnopuoja garsiai ir labai tankiai. Ant pirštų galų stypčioju per kambarį, sulig kiekvienu žingsniu kojos sulimpa su grindimis ir nebenori atsikabinti. Vėjo gūsis uždaro duris, Mona sukruta ir atsiverčia ant nugaros, atmeta rankas ir praveria burną, seilės lėtai teka ant pagalvės. Stumiu vežimėlį link lango, kur daugiau šviesos, mėnulis danguje apvalus ir spindintis lyg veidrodis koridoriuje, prieš kurį aš dažausi rytais. Stoviu įsitempusi, atsargiai tiesiu rankas link užuolaidėlių ir suimu šiugždančią medžiagą. Lova sugirgžda, ir aš atsisuku į nustebusį Monos veidą, mano akys sudrėksta iš išgąsčio.
  Ji labai greitai nušoka ant šaltų grindų ir pribėga, stipriai apglėbia rankomis ir laiko, į mano nugarą įsiręžia palangės kraštas, nebelieka oro kvėpuoti, ir imu kosčioti. Mona iš lėto atsilenkia nuo manęs, užsimerkia. Apgraibom pasiekiu laikraščio kampelį, pirštais braukau per popierių, jie jautrūs lyg neregės, aš žinau, kas ten parašyta, kokios raidės iškilę į paviršių, koja spiriu į ratą. Vežimėlis linguodamas darda, pašoka ties kiekvienu nelygiu lentų sujungimu, viskas taip staigu, jis dar rieda, rieda, Mona aikteli ir vėl suspaudžia mane.
  Vėžimėliui atsimušus į sieną, jis parvirsta, ratai dar sukasi, švelni mėnulio šviesa pradingsta už debesų. Užuolaidėlės plaikstosi, iškrenta paklodės ir užtiesaliukai, bumbsėdami rieda obuoliai, daug obuolių, visi raudoni, sveiki. Jų blizgantys šonai sukasi ir mainosi, jie pasklinda koridoriuje, nušokčioja laiptais, nukrenta į sodą...
Iš pradžių Monika klupdama renka obuolius, deda ant lovos ir kiša po antklode, bet jie vis išrieda ir dar greičiau pradingsta koridoriuje. Kai ji atsistoja ir virpėdama glaudžiasi prie sienos, aš jau suprantu, kad kitąmet mes nebeturėsime slyvų, kad pabudusios šaukštais kabinsime rusvą košę, išeisime į kiemą ir kritinėsime, nusibrozdinsime alkūnes, garsiai šnekėsimės ir lūkuriuosime prie langų, kol rausvi žiedlapiai paslėps dar likusias pilkas plyteles, o visur žydės obelys, daugybė obelų, o rudenį, o rudenį...
2009-05-09 17:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-29 21:06
pingvinukas lolo
Ir kodėl aš čia nepasireiškiau nė viena iš savo inkarnacijų??? turbūt todėl, kad kaip ir iki šiolei, šis kūrinys mane palikdavo be žado. nuostabus, vienas tų retų perlų, dėl kurių čia verta būti. ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-18 23:21
tikeek
labiausiai sukrėtė, akį traukė Monos paveikslas... ir šiaip, viskas taip gražiai sudėliota.... kiekvienas nutylėjimas... loginiai kirčiai ir pauzės... mano nuomone - puiku. lauksiu kitų kūrinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-15 22:41
Vilkpėdė
Be komentarų (geraja prasme)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-15 01:52
tiesatechniskaineprieinama
pradedu skaityti, ir tie vazdai patys nuosekliai pas mane braunas. geras darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-11 14:27
Si bilė Sibire
ačiū pievai, kad iškėlė į paviršių.
labai vaizdingas pasakojimas. ypač patiko ryškus Monos paveikslas. toks ypatingas, kad gniaužia kvapą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-11 11:14
švo
Tai vis dar galima surasti gėrio.
Nugludinta moteriška harmonija. Kas tėčio paminėjimas mane asmeniškai išmušė iš smilkinių tylos būsenos. Kaip mongolų klajoklis ankstyvoje Europoje.

Gerai!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-11 10:19
Aš turėsiu vardą Barmantė
Liūdna...sukrečia, vadinasi gerai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-10 22:08
Šnekorius
Tuputį sutrikdė pasakymas: " kuri šypsodamasi spaudžia savąją slyvą tarp delnų." Čia gal keisčiau. na, o šiaip 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-09 19:14
pieva yra Jeržio
Seniai ką tokio čia skaičiau. Viskas apgludinta, atrinkta, vaizdinga - judesių įpročiai, viską pastebinčios akys, budri atmintis, kurianti santykių ypatingumą... Ir pievu pasigedo tik ilgesnių tylos pauzių tarp vaizdų - buvo nelengva juos iškart visus apimti. Tik tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą