Anties vyras. Dovanėlė
Kai baigiasi kalėdos ir jau artėja pavasaris, mes su šeima savo kalėdų eglutę išnešam į sodelį, nukertam jai visas šakas ir paliekam tik stilingą stagarą. Laukdami kada atšils mes žiūrim į tą eglutę ir širdis dainuoja. Atėjus pavasariui mes išeinam į kiemelį, visi su naujais pavasariniais bateliais ir kartu išsinešam pripučiamą antį. Tiksliau anties vyrą, mat jo sprandas žalias. Aš pripučiu tą anties vyra ir pastatau ant pačios eglutės viršūnės.
Antis mus žadina anksti rytais savo dainomis. Kartais tėtis jį vadina gaidžiu. Bet čia tik tarp vyrų.
Mama kartą priklijavo anties vyrą prie eglės viršūnės su super klijais, mat norėjo nusinešti jį į butą ir pasistaipyti prieš veidrodį. Mes su šeima pamatę mamą jai pagrasinom ir grąžinom anties vyrą į vietą.
Anties vyras ant eglutės sodelyje labai patogu, mat kai mes pietaujame ir prasideda lietus, suslepiam savo sriubas po plačia pripučiamo anties vyro krūtine, o tuo tarpu visi kartu geriam kolą. Mat skiesta kola yra skaniau nei skiesta sriuba.
Papūgšė
Ankščiau su Papūgše užsiimdavom daugiau, kaip jau sakiua nešdavomės ją į parką ir kartu sportuodavom. Tačiau šiomis dienomis papūgšė tupi medyje sodelyje ir niekur nebeskrenda. Nebemedžioja. Aš padariau paūgšei lesyklėlę iš kefyro pakelio ir pakabinau po snapu. Pavasaris, metas kabinti paukščiams lesyklėles.
Siemkos
Siemkų mes savo sodelyje neturime.
Tačiau mieste yra apstu paliegusių balandžių. Aš mėgstu sėdėti parke ir juos maitinti. Šiandien siemkoms pažėriau saują ledukų. Tikiuosi jie užsigrūdins prieš žiemą.