Ištrauka iš [pamišėlio pasivalkiojimo]

Šešėliai nusekė jį prie upės, stebėjo jį drebančiom rankom nusimetant drabužius... Saulė įsismagino. Kaitra privertė slėpis visa kas gyva. Tuo tarpu šešėliams tai buvo nei motais. Tingiai plevendami raibuliuojančioje vasaros pirtyje jie stebėjo jį, pamažėl artėjantį prie uolos. Nuo pragariško karščio upeliais žliaugė prakaitas, svilo oda, ašarojo akys... Prislinkęs prie skardžio krašto, su viduje siautulingai kirbančia viltimi, atsisuko atgal... Jo didžiam nusivylimui tamsieji palydovai buvo čia pat, įsisiurbę tuščiomis akiduobėmis, lūkuriuojantys bei skatinantys neišvengiamai pabaigai. Kiek padelsęs, tarsi tikėdamasis, kad nelemtieji padarai tik iliuzija - dūstančios saulės glėbyje gamtos išdaiga, jis užsimerkė ir nėrė žemyn...
Atgavęs sąmonę pajuto upės kvėpavimą... Atplėšęs skausmo surakintus vokus aplink save išvydo daugybę medžių bei juose perinčius paukščius, kurie nekreipė nei menkiausio dėmesio į keistąjį įsibrovėlį. Pamėgino stotis... tačiau apatinė kūno dalis tarsi gyveno sau... nebeklausė... Iš paskutiniųjų atsirėmęs rankomis į šiltą samanų patalą pažvelgė į priekį... Siaubo bei nevilties iškreiptas klyksmas prapjovė vakarėjantį mišką. Paukščiai juokėsi iš jo. Jis užsikišo ausis, tačiau juokas gręžė jį iš vidaus. Besileidžiančios saulės atokaitoje švytėjo žvynai...