Azaro kronikos. Elfų durklas(2)

Krūptelėjęs pasisukau balso link. Atsišliejęs į medį, netoliese stovėjo goblinas (šiaip tai nesu matęs nė vieno, tačiau jis nebuvo panašus nei į žmogų, nei į elfą, tad savaime piršosi išvada). Tamsi oda buvo standžiai aptraukusi kaukolę, giliose akiduobėse žibėjo juodos akys. Ilgi balti plaukai buvo tvarkingai surišti į kaseles. Nors plonos lūpos viepėsi į linksma šypseną, atidengdamos aštrius dantis, akyse spindėjo įtampa. Rankoje jis laikė nedidelį arbaletą, ant peties kabojo strėlinė.
-  O judu nevietiniai, tiesa? Kitaip būtumėt susiprotėję, kad neverta šaukti ant visos girios.
Akies krašteliu nužvelgiau Bran. Ji stovėjo kaip stovėjusi – ištiestose rankose laikydama kardą. Šiek tiek susiraukusi stebėjo gobliną. Kad ir kaip bebūtu keista, tyrinėjo ne veidą. Pasekęs jos žvilgsnį, keiktelėjau – štai ką duoda geras gyvenimas. Nereikalingų kilogramų ir atbukusį pastabumą. Kairė goblino koja buvo sužeista. Kiek žemiau kelio karojo sudraskytos kelnės ir žiojėjo didelė žaizda. Buvo išplėštas nemenkas mėsos gabalas. Būtent tai ir turėjau pastebėti pirmiausia, o ne žavėtis meiliu veiduku. Kvailys.
-  Neturiu daug laiko tuščioms kalboms, - lyg apgailestaudamas tarė jis, – tad kalbėsiu tiesiai šviesiai. Man reikalinga tam tikra.... pagalba (buvo akivaizdu, kad jos prašyti jis nepratęs),  ir judu esate vieninteliai galintys ją suteikti.
Nepaisant arbaleto jo rankose, tai buvo gan įžūlus prašymas, turint omenyje sudėtingus goblinų ir elfų tarpusavio santykius. Panašiai manė ir Bran:
- Įdomu, kodėl gi turėčiau tau padėti?  - jos veide panieka maišėsi su pašaipa. 
- Ogi todėl, elfe, kad judu vargu ar nutuokiate kur link eiti. Kitaip jūsų čia jau seniai nė kvapo nebūtų. Taigi jums labai pasisekė. Man kaip tik neatidėliotinai prireikė į Alf‘Sigrą....
Jį pertraukė laukinis staugimas, atsklidęs iš girios gilumos. Nuo tokio ir pagaugai nugara nuėjo. Norėjosi bėgt ir kuo toliau. Buvau beįvykdąs savo ketinimus, kai prisiminiau, kad jau esu miręs, tad nieko blogo man jau negali nutikti. Iš kart akmuo nuo širdies nusirito.
Pažvelgiau į Bran. Jos veide atsispindėjo smalsumas. Pažinojau magę, ir net pernelyg gerai. Ji nežinojo, kas ten, būtent tai ją ir masino. Žinoma galėjo pasilikti čia ir sulaukti to padaro, bet net ji nebuvo tokia kvaila. Jei tas žvėris būtu pasirodęs jai per didelis, atsitraukimo atveju būtu neblogai žinoti, kur link bėgti. Lengvai šypsodamasi, ji užsijuosė kardą ir žengė lik goblino. Šiam šypseną lyg vėjas būtu nupūtęs. Viena ranka jis apkabino elfę per pečius, kitoje tebespaudė arbaletą.     
- Įdomumo dėlei galėtum papasakoti, nuo ko mes bėgame (Beje goblinui tai neblogai sekėsi. Matyt jau turėjo patirties). Staugimas kiek primena šuns, tik manau, kad tas šuo kur kas didesnių apimčių nei man įprastas, -  buvau ne juokais susirūpinęs. Mėgau mergiotę, ar ne, man buvo patikėta ja rūpintis.   
Goblinas atsakė ne iš karto. Regis, jam kur kas labiau rūpėjo neužkliūti už kokios šaknies ir nepabučiuoti žemės. Per mūsų trumpą pažinties laiką išryškėjo jo viena savybė -  praktiškumas. Jis stengėsi kuo labiau atsiremti į Bran ir tausojo savo paties jėgas.
- Na?
- Matyti, kad ne vietiniai, - suburbuliavęs žvilgtelėjo sau per petį. -  Šio pasaulio gyventojai gerai pažįsta pragaro šuns kraujo riksmą, – Bran veide sušvito nuostaba, kartu su ja atslinko nerimas, - mano valdovė retai paleidžia savo cerberius, bet kiekvieną kart tai duoda naudos.
Pragaro šunys. Nieko gero. Gana primityvi demonų rūšis, tačiau labai agresyvi. Buvau girdėjęs ne vieną pasakojimą apie juos ir nė vienas iš jų paguodos neteikė. Taip ir suskambo ausyse vieno tokio pasakotojo žodžiai: „ Vaikinai, jei kuomet, jums likimas pametės tokią nelaimę, nebėkit, nes taip tik sumažinsit savo šansus likti gyviems, o ir šiaip tokių bus nedaug. Pragaro šuo puols iš nugaros, net neišgirsit, kaip jis priartės, o jau gulėsit sutraiškytais kaklais. Taigi, jei jau tektų taip pabaigt savo gyvenimėlį, sukalbėkit visus žinomus poterius. “
Nenorom susimąsčiau apie moterį, kuri jį ušsiundė. Ji turėtu būti dar baisesnė nei pragaro šuo, jei jau gali jį suvaldyti.
-  Bran, manau mudviem vertėtu paskubėti, - tariau ir susiliejau su kardu. Gana nepatogu, mat susiaurėja matymo laukas, o ir daužytis į mergiotės šlaunį ne pats didžiausias malonumas. Tačiau tai turėjo savų pliusų. Tokiame būvyje mane pamatyti galėjo tik burtininkas. O ir apsėsti žmogų yra kur kas lengviau, jei lietiesi prie jo kūno. Nemėgau šios procedūros, bet ką padarysi – tai buvo vienintelis būdas apsaugoti savo šeimininkę, nes kardas nebuvo jos mėgstamiausias ginklas.
- Įdomu, kaip gi tu nuo jo pabėgai, atsipirkęs tik menku įdrėskimu? –įtariai paklausiau po kurio laiko. Goblinas tik skausmingai vyptelėjo. Matyt, koja gelte gėlė.
- Mano draugui pasisekė mažiau.
Pasibjaurėjau. Įždavikas – velniai nematė, mums nuo to tik geriau, nors tai ir pavojinga, nes jis bet kuriuo metu gali įsmeigti mums peilį į nugarą. Bet bailys – jau kitas reikalas.
-  Palikęs savo draugą, dėjai į kojas, - pajutau, kaip Bran virptelėjo, – nieko nebepridursi, jūs, goblinai, nelabai draugiški.
-  Tai – tavo nuomonė. Sau pačiam aš labiau patinku gyvas. Ištikimybė man per didelė prabanga.
-  O godulys tikriausiai beribis, - sušvokštė elfė. Goblinas keistai ją nužvelgė, bet nieko neatsakė.
Vėl pasigirdo staugimas. Jis nuaidėjo dar garsiau dėl neįprastos tylos. Sudžiūvusių lapų nesivargino sušnarinti nė menkiausias vėjo gūsis. 
- Paskubėk, moterie, - suurzgė goblinas. – Jei jie pavys vargu ar galėsiu tau pagelbėti.
- Aš ir pati moku apsiginti, - atšovė magė.  – Jau kaip nors apsieisiu ir be tavęs.
- Nejaugi, - vyptelėjo šis. – tavim dėtas taip nepasitikėčiau ta šmėkla. Jam net geriau, jei pakratysi kojas.
- Spręndi pagal save, a? Turėjau omeny ne jį, o save.
- Tai vis dėl to ragana, - atsidusėjo jis.
Bran sudrebėjo iš pykčio. Pavadinti ją ragana bavo didelis įžeidimas, o ir gana rizikingas poelgis. 
- Ne, kvėša, - sušnypštė ji. – Raganos turi ilgą, karpom nuaugusia nosį, susivėlusius gaurus ir nesivargina laikytis higienos. Jos gyvena pelkėse, pageidautina nameliuose ant vištos kojos, pusryčiams valgo vaikus, kuriuos išverda didžiuliuose katiluose. Tikiuosi randi skirtumų?
- Sunkiai, bet manau pasistengus jus atskirti galima. Tai kaip man tave vadinti?
- Mage. Šešėlių mage.
Jei Bran šitaip  bandė jį įbauginti (ko būtent ji ir siekė), jai nelabai pavyko. Goblinas tik nusiviepė.
- Nemėgstu jūsų padermės. Viena boba šešėlininkė man jau įkyrėjo. Beje nuo jos aš ir bėgu. O dėl savigynos – šešėliai tam puikiai tinka. Bet kur kitur, tik ne čia.
- Apie ką tu? – mergiotė taip nustebo, kad net sustojo.
- Bandei panaudoti šešėlius šiame miške? Judėk, elfe, - truktelėjo ją už rankos ir Bran vėl pajudėjo . – Gali net nesivarginti. Mano valdovė nepakenčia konkurencijos. Šiame miške valdyti šešėlius gali tik ji.
Vertinga informacija. Galėjau net atspėti, apie ką galvojo mano šeimininkė. Ko gero, negalvojo, o siaubingai keikėsi. Tik todėl, kad buvo magė, išdrįso nepaklusti tėvui ir galėjo tikėtis, kad bus naudinga. Svajonių burbulas susprogo.
-  Tai gal jau keliausim namo? – viltingai paklausiau, atskyręs nuo kardo galvą.
-  Pasvajok, - atšovė ji, – man dar lieka mano pačios šešėlis. Jį aš galiu valdyti nepaisant tos raganos burtų.
-  Vat čia tai tikra ragana, -  sukikenau.
-  Jei tau tai padės, naudokis ir manuoju, -geranoriškai pasisiūlė goblinas. -  Bet nemanau, kad nugalėsi pragaro šunis dviem varganais šešėliais.
-  Šunis? – pasibaisėjau, - maniau, kad jis tik vienas...
-  Trys.
Mums ir vieno būtu buvę per akis. Su vienu gal ir susitvarkytume. Trys – jau keblus reikalas. Ką gi, viltis, ta kvailė, miršta paskutinė.
Miškas retėjo, tačiau šviesiau nepasidarė – ko aš labai tikėjausi. Kaip ir daugelis žmonių šviesoje jaučiausi saugiau. Pasirodo, tamsu buvo ne tik Thanato girioje. Temo ir už jo ribų.
Vėl nugriaudėjo staugimas. Šįkart jau visai arti.