Senolės bažnyčioje metama auka skamba,
Uždega žvakelę už niekieno neprisimenamą savo motiną.
Kunigo pamokslas netėviškais žodžiais liepia dabar patylėti.
Šiandienos alėjų šlavėjos nebešeria vištų,
O buvo tokios namų padėjėjos,
Mažosios darbininkės raudonais kaspinais.
Raudonskruostės moterys vystyklus keičia,
Apsivaikuoti išmokė tikėjimas.
Lazdelė tylius taktus į šaligatvį muša. Pasivaikščiojime tikslo nebėra.
Nesąmonės šneka, pirmos strofos nereikia? Reikia. Jei jos nereikia - nereikia ir kitų, nes tai eskizėliai, mintys pavienios, kurios visos vienoj vietoj sudaro atitinkamą visumą, nuotaiką. Būtent pirmam posm. trečia eilutė - nereali pajauta. Labai gražus darbas. Tik truputį trūksta konkretesnių ryšių, jei skaitant tiesiog, negliaudant. Yra griozdiškų vietų, taisytinų, šlifuotinų, kaipo. Sakykim - už niekieno neprisimenamą savo motiną - griozdas, šypt. Gal taip pat per daug raudonos spalvos, tačiau šičia jau autorės iniciatyva, tebūnie. Man patiko, Gabi. Palietė. Už technikos trūkumus 4-
Pirmas posmelis ir yra pats gražiausias (žinoma, puikūs ir kiti) - kieti gultai - tai kieti klauptai. Sąskambis aiškiai nurodo metaforos kryptį: bažnyčia, motinų įdiegtas tikėjimas. Tai patvirtina septintą dieną (sekmadieninės mišios), nusidraskomi šventi šašai (atgaila, išpažintis, šašai, atsiradę nuo "parklupimų ant akmenų"), net kaliniai (susisaistymas, įsikalinimas dievo įsakymuose, katalikiškam gyvenime, vengimas nuodėmių, rūpinimasis sielos tyrumu). Trečiąja eilute paaiškinama: "Prieš daugelio metų šiandieną mamai žadėjo neliest akmenų" - tikėjimas įdiegtas motinų, gyvas tarsi šiandien. Žadėjo neliest akmenų - aliuzija į garsiuosius šventojo rašto teiginius: kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį, jei kas metė tau akmeniu, mesk tam duona. Puikus tas pirmas posmelis, o jūs siūlote jį išmesti...