raudonasis mažylis

Po truputi vakaruose už horizonto slėpėsi saulė, bet miške dar girdėjosi pavienių paukščių giesmės. Retkarčiais papūtus vėjui suošdavo medžiai.
Prie upelio, atsiraitojus kelnes ir įkišus kojas į maloniai šaltą vandenį, mergaitė ilgais, puriais kaštoniniais plaukais mėgavosi maloniu dilgčiojimu pėdose.
Pasilenkusi ji savo skaisčiai žaliomis akimis apžiūrinėjo upelio dugną kažko ieškodama.
- Štai šitas tiks, - sumurmėjo ji, įkišo ranką į tekantį vandenį ir ištraukė glotnų, baltą akmenėlį. Padėjo jį ant samanų, šalia kitų akmenukų.
- Ela, laikas namo, - atsklido šauksmas iš pamiškės
- Tuoj, močiut, - sušuko mergaitė, vardu Ela. Ji jau ketino lipti iš upelio, bet pamatė dar vieną akmenuką. Pasilenkusi jį ištraukė ir apžiūrėjo iš arčiau
Jis buvo maždaug jos kumščio dydžio, kiaušinio formos, juodas ir glotnus. Ant jo matėsi baltos, visokių formų dėmės.
Apžiūrėjus Ela įsimetė jį į kišenę, susirinko likusius akmenėlius ir nubėgo basomis per samanas link namų.
Praretėjus medžiams pasimatė dviaukštis medinis namas su laiko nublukusiomis geltonomis sienomis. Kieme matėsi senas nenaudojamas šulinys, po langais - mažas prižiūrimas gėlių sklypelis, keletas senų obelų, į kurias Ela mėgdavo įlipti ir, mergaitės nuostabai, automobilis, kuris jau suko iš kiemo į sena vieškelį.
Kieme ją pasitiko švelnių bruožų senutė, kuri jai energingai mojo ranka.
- Močiut, kas čia buvo atvažiavę? - paklausė sutrikusi mergaitė, sustojusi prie senutės.
- Tik pasiuntinys, mano mergyte, o dabar eik namo nusiprausti, eisim valgyt tavo gimtadienio torto
- Gerai, močiut, bėgu, - sušuko ji jau lėkdama į vonią.
Į virtuve ji nusileido jau susitvarkius ir palikus radinius iš upelio savo kambaryje.
Virtuvėje rado močiutę ruošiančią šventinį stalą.
- Močiut, nesistenk taip, juk būsim tik mes dvi, - tarstelėjo ji eidama padėti močiutei.
- Mano mergyt, juk ne kasdieną sukanka penkiolika metų. Eik, sėskis prie stalo, juk šventė tavo, aš pati susitvarkysiu, - pasakė senutė energingai ištraukdama Elai iš rankų lėkštes. Kadangi mergaitei neliko ką daryti, atsisėdo ant kėdės.
- Štai, mergyt, tavo tortas. Sugalvok norą ir užpūsk žvakutes, brangute, - liepė močiutė eidama link Elos su fantastiškai atrodančiu tortu ir pastatydama jį ant stalo priešais mergaitę.
Ela užsimerkė ir sugalvojo norą, giliai įkvėpė ir iš visų plaučių pūstelėjo į penkiolika liepsnelių, galvodama apie savo troškimą, apie nuotykius, kuriuos nori patirti, apie keliones į kurias nori leistis. Iškvėpusi visa orą iš plaučių ji atsimerkė ir nustebo – visos žvakutės buvo užgesusios, o šalia atsisėdus močiutė plojo iš džiaugsmo.
- Šaunuolė, Ela, tikiuosi tavo noras išsipildys, o dabar – mano dovana, - pasakė močiutė ir nulėkė į kita kambarį. Iš ten atėjo su didele raudona dėže, perrišta auksiniu kaspinu.
- Tik šiandien atvežė. Galvojau, kad iš viso negausiu, - plepėjo senutė paduodama Elai dėžę.
- Norėjau kaip visada padovanoti kokią knygą, nes žinau kaip tu jas mėgsti. Bet pagalvojau, kad šitai tau patiks labiau, - pasakojo senelė su šypsena, žiūrėdama kaip Ela plėšo raudona popierių ir atidaro dėže.
O ten mergaitės nuostabai buvo nauja turistinė kuprinė, miegmaišis, pritaikytas miegoti po atviru dangumi, gertuvė, kompasas ir panašūs, žygiui reikalingi daiktai. To Ela senai norėjo, bet močiutė nepirko, sakė, kad ji per jauna tam. Įdomu, kodėl ji persigalvojo?
- Pagalvojau, kad tu jau pakankamai suaugusi savarankiškai keliauti, - pasakė močiutė tarsi perskaičiusi jos mintis.
- Ačiū, močiut, - sušuko Ela šokdama apkabinti senutės, o senutės susiraukšlėjęs veidas švytėjo iš laimės.
Kai abi prisikimšo pilvus, močiutė nuėjo miegoti, o mergaitė užlipo laiptais į savo kambarį. Buvo jau sutemę, todėl kambaryje – tamsu. Ji galėjo įsijukti elektros lemputę, bet jai tokia šviesa niekada nepatiko, todėl uždegė žvakes, kurios buvo išdėstytos visame kambaryje. Pasilenkusi ji uždegė su degtuku paskutinę žvakę, atsitiesė ir apžvalgė savo kambary.
Jame tvyranti tvarka priminė chaosą. Knygos lentynoje sudėtos bet kaip, nesutilpusios sukrautos krūvomis ir mėtosi visame kambaryje. Sienų spalvos beveik nesimatė per piešinius ir paveikslus, sukabintus ant jų. O piešiniai buvo labai spalvingi ir vaizduojantis visokias būtybes - elfus, nykštukus, drakonus, hipogrifus, fėjas... Ant stalo gulėjo nebaigtas piešti drakonas. Ten pat buvo išmėtytos piešimo priemonės. Lova nepaklota, o šalia stovintis stalas apkrautas iš upelio ištrauktais akmenukais.
Ela pražvelgusi visa ta chaosą ir nuėjo pasiimti dienoraščio. Tada mergaitė įsitaisė ant palangės ir pradėjo rašyt:

„Šiandien mano gimtadienis, man suėjo penkiolika. Prieš penkiolika metų mane gimdydama mirė mano mama. Žinoma, aš laiminga su močiute (mamos mama), bet retkarčiais pagalvoju – koks gyvenimas būtų su mama ir tėčiu, jei jis nebūtu pabėgęs ir manęs palikęs. Bet gal apie liūdnus dalykus pakaks, dabar apie linksmus dalykus: pagaliau gavau išsvajota turistini rinkinį... “

Taip jai berašant staiga pasigirdo BUM. Gal senelė apačioje eina į tualetą? - pagalvojo Ela. Nusiraminusi ji vėl palinko prie dienoraščio, bet staiga kažkas dar kartą bumbtelėjo. Mergaitė vėl pakėlė galvą. Dabar suprato, kad garsas sklido kažkur iš jos kambario. Ji lėtai užvertė dienorašti ir pradėjo rangytis nuo palangės ištempusi ausis.
Bump...
Šįkart atsklido garsesnis garsas. Ela suprato, kad tas garsas sklido nuo stalelio prie lovos. Ji lėtai ėjo link stalelio tempdama kaklą, kad pamatytu iš kur sklinda tas garsas. Bumbtelėjimą pakeitė traškesys, tarsi kažkam lūžtant.
Pagaliau mergaitė prislinko prie stalelio ir pamatė, kad traška ir skilinėja tas kiaušinio formos juodas akmuo. Taip negali būti! - pagalvojo ji ir paėmė jį į delną. Kiaušinyje vis daugėjo įskilimų, o Ela nežinojo ką daryti. Dar nespėjus jai atsitokėti iš lukšto išlindo visa būtybė. Negalėdama patikėti mergaitė užsimerkė ir atsimerkė, o priešais ja vis dar buvo tas padaras. Mažytis drakonas...
Jis buvo nedidesnis už jos delną... mažas, raudonas drakoniukas. Jis pažvelgė į Ela žaliomis protingomis akimis ir tarsi rąžydamasis po ilgo miego išskleidė suglamžytus sparnus.
Mergaitė tarsi užkerėta žiūrėjo į jos delne tupinti drakoną ir lėtai kėlė kitą ranka norėdama jį paliesti. Net nespėjus prisiliesti pats mažylis prisiglaudė savo galvute prie rankos ir tarsi sveikindamasis ir tvirtindamas, kad čia ne sapnas, švelniai kepštelėjo jai su dantimis į pirštą.
- Tu tikriausiai alkanas, - ištarė ji po truputi atsitokėdama ir padėjusi mažylį ant lovos nulėkė į virtuve. Iš ten sugrįžo su indeliu pieno ir įvairiausiu maistu. Ela visko surinko, nes nelabai įsivaizdavo ką jis turėtų valgyti.
Mergaitei įėjus į kambarį drakoniukas apsidžiaugė ir bandė nuskristi pas ją, bet jis pakilo tik keletą centimetrų į orą ir švelniai nukrito atgal į lovą.
- Atsargiai, mažyli, tu tikriausiai dar per jaunas skraidyti, - pasakė jam Ela ir padėjo šalia drakono pieno indelį. Jis atsargiai priėjo ir pauostė. Tada lyžtelėjo pieną ragaudamas. Matyt jam labai patiko, nes paragavęs įkišo visa snukutį. Pati mergaitė nepastebėjo, o pieno jau nebebuvo. Ji labai nustebo, nes pieno buvo tiek, kad drakoniukas net būtų galėjęs išsimaudyti jame.
- Įdomu, kur tau tiek telpa, - tarstelėjo mergaitė žiūrėdama į ji su begaliniu džiaugsmu ir švelnumu.
Po to Ela davė jam viso atnešto maisto, o šis viską suvalgė.
Suvalgęs visa tai mažylis lyžtelėjo mergaitei pirštą dėkodamas, užsilipo ant jos delno ir susiraitęs užmigo. Tada ir pati Ela suprato kokia yra pavargus. Ji švelniai, nenorėdama pažadinti mažylio, užgesino žvakes ir atsigulė į lova, bet neužmigo, gulėjo tamsoje atmerkus akis.
- Ačiū už šitą dovaną, nors ir nežinau kam dėkoju, bet ačiū, - sumurmėjo tamsai mergaitė ir pažvelgusi į drakoną, gulintį jos delne, užsimerkė ir užmigo.