Paskutinis traukinys. Ir laikas bėga pirmyn...

Ir laikas bėga pirmyn. Kai stebuklingas pasakų pasaulis dūžta it lietaus lašas, atsitrenkęs į rūstų akmenį, supranti, jog pasakos nėra stebuklas. Stebuklas buvo vaikiškas tikėjimas tomis pasakomis. Vaizduotė, piešusi spalvotas svajones, nors dažų paletėje tebuvo juoda ir balta spalvos. Atmerki akis ir pamatai tai, kas tikra. Į laiko traukinio vairuotojo kabiną numetęs surūkytą cigaretę, sėda senas, pražilęs vairuotojas. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis jis atveria vagono duris ir netrukus pradės savo kelionę. Niekada nemaniau, jog laikas patikėtas būtent jam. Atsidųstu ir drėgnas akis pakeliu į viršų. Baltu sniegu žibanti stotis. Tolimi laukai, nukloti baltu patalu. Niekada nemaniau, kad taip atrodo mūsų galutinė stotelė. Mūsų ilgo kelio pabaiga. Ir pėdų čia nepalikta nė vienos. Niekas iš šios stoties nebegrįžta. Niekas nebegrįžta atgal. Mano akyse suspindi ašaros. Kaip keista, pasirodo aš ilgėjausi šio jausmo. Ilgėjausi ašarų ant savo veido, kurių paskutinį pėdsaką palikau tolimoje vaikystėje. Tikiu, ir tavosiose jau žiba krištolinės ašaros. Nebenušluostysiu jų tau. Nebesugersiu. Lipu į traukinį, savo paskutinį traukinį, kuris kartu su bėgančiu laiku nuneš mane tolyn nuo tavęs. Murzinas langas vagone - laikas jo nenuplovė. Žvelgiu pro jį į tavo juodas akis. Kiek jose tikėjimo ir kiek mažai galiu jom suteikti vilties. Mažutė tavo ranka, mostais nebyliai tarianti „sudie“. Sudie ir aš tariu, nes žodžių daugiau nerandu. Po velnių kaip gaila... Kaip trokštu vėl glostyti tavo rankas, kaip trokštu, kad vėl bučiuotum mano akis. Tik dabar aš supratau - nesvarbu - su tavim, ar be tavęs, aš visada būsiu tik tavo. Nebebučiuosiu tavęs, tačiau verčiau purvinu balos vandeniu drėkinsiu lūpas, nei leisiu jas liesti kitai. Ir kaip pavargę medžiai nusvyra mano ranka nuo vagono lango. Nuo žvarbaus vėjo ausyse spengia tyla. Dalį širdies atidaviau tau. Kitą pasilikau sau. Dabar - tai viskas, ką turiu. Nebeklausk kodėl turiu išeiti. Jau vėlu. Ir širdyje taip tragiškai ilgesingai groja mūsų melodija, kurią sukūrėme vienas kitam. Atsimeni? Tas rankas, kuriose vis kažką naujo atrasdavom. Mačiau, kaip jose gimsta ugnis. Liepsna, išdžiovinusi sūrias ašaras ant veido. Kaip sunku visa tai palikti. Bet manęs jau laukia nauji veidai ir naujos akys. Nauja daina ir naujas vėjas širdyje. Dar kart leisiu sau pamiršti juodą naktį, užmerkti akis ir pabusti spalvotuose sapnuose. Tikiu, ten vėl atrasiu tave. Tikiu, kad pamilsiu iš naujo. Kad pirmą kartą mane pamilsi ir tu. Tikiu. Kad ir traukinys šis sustos. Kad išlipęs vėl rasiu tave ten, kur pirmą kartą pamačiau. Kur patikėjau, jog žemėje gimsta angelai. Kur akys vaikiškai spindėjo tikėjimu ir pasakomis. O dabar leisk, užmerksiu akis. Ir laikas bėga pirmyn...