Tėvas mazgojo kojas ir žvelgė gilyn
Į drumzlėtą dubenį,
Į pasėtas obuolių sėklas -
Ramuma.
Naktimis išeidavo ant akmens,
Uosdavo tabako dūmus
Ir niekados neašarojo,
Kai, vėjo blokšti, graužė akis.
Obelys neišaugs.
Atskris plėšikų būrys ir išrankios
Kiekvieną sėklą iš arimų.
Tėvas ir nesitikėjo, jog sudygs.
O visgi obuolius mėgo.