Ko žiūri į mane, kvaila rozete
Priekaištų man per akis
Žinau, kad mano laikas bėga veltui
Bet kur daugiau jis gali bėgt?
Kas gali būtį vertingiau už nieką
Kuris padeda užmiršti varganą buvimą
Ir lyg teptukas nudažo paveikslą
Įlieja spalvų į pilką likimą
Nesmerk manęs, kad nebetikiu vertybėm
Nes jau nebėra priežasties
Moralė tai aštrus varveklis, kuris duria
Bet ištirpsta jūros gelmėse
Žinau, žinau ir aš ištirpsiu
Kai paskutinis kraujas ištekės
Aš tau, kvaila rozete, akis išdursiu
Kai pasauliui ištarsiu sudie