Aš vis bėgu ir bėgu
tolyn nuo savęs,
grimztu į užmaršties liūną,
dienų rutinoj bandau paskęst.
Nuo kasdienybės mintys apsunksta,
nemiegodama miegu,
o miegodama galvoju.
Dėl to nakti nuolatos prabundu
ir vietos sau nerandu.
O kai rytas užgriūva
visu sunkumu
turiu pasislepti, dingti, išnykti,
paspringt kasdienybe,
kad pabėgčiau nuo savo minčių...