Eilinis atvejis

Dedikuoju psichologėms, kurios su šiuo tekst neturi nieko bendra.

Jei ne jūs, visa ši istorija būtų 100 proc. tiesa. Dabar gi - tik 87 proc.

Šios istorijos tema nuvalkiota. Kaip ir pats gyvenimas. Esame visko persisotinę žmonės: maisto, patogumų, paprastų jausmų, tradicijų, įprastos orientacijos. Ieškodami „kažko nauja“, imame išdarinėti keisčiausius, kartais net protu nesuvokiamus, dalykus, jau net nebeklausdami savęs „kodėl? “

Todėl iš karto pasakau: jauni, gyvenimą tik pradedą veikėjai savo pačių labui geriau neskaitykite. Kas nelaiko savęs jaunu ir nepatyrusiu – gali skaityti: vis tiek nieko nauja čia nebus. Tik gyvenimas.

Pradžia. Psichiatro-psichologo kabinetas. Gydytoja – savimi patenkinta moteris, patogiai įsitaisiusi minkštoje odinėje kėdėje. Nebe jauna, bet gerai išsilaikiusi. Kaip priklauso – akiniai, emocijų neišduodančios, išskirtine spalva nepasižyminčios akys. Plaukai – nuobodūs, nedažyti, griežto stiliaus kirpimas. Figūra gerokai per pilna, matosi, kad gyvenimo būdas, taip sakant, patogus. Ant palangės išsirikiavę keli plastikiniai maišeliai, iš kurių išdavikiškai lenda brendžio butelių kakliukai, persišviečia saldainių dėžės, kava, šokoladai.
Kiek vokelių guli stalčiuje – galima tik numanyti.

Ant rašomojo stalo netvarkingai mėtosi asmeniniai spaudai, tušti receptų lapeliai, kompensuojamųjų vaistų lipdukai su jos pavarde (... ienė) ir šūsnis ligonių ligos istorijos kortelių. Mergaitei pasisekė – ją priėmė be eilės, taigi supraskite: tempti gumą ir detaliai išsipasakoti  tiesiog nebuvo laiko. Reikėjo griebti jautį už ragų ir visą pastarojo mėnesio būklę suspauslaikoti į kelis sakinius.

- Man labai bloga...
- O kas jums darosi? – pilku bejausmiu profesionalo balsu nepakeldama akių nuo skrebenamos ką tik išėjusio ligonio diagnozės kortelėje, paklausė gydytoja.
- Tiesiog bloga. Na, nežinau, kaip tiksliai pasakyti... – Mergaitei buvo nejauku ant kietos kėdės: sėdėjo tik užpakalio galiuku ir tai ant paties kėdės kraštelio, laviruodama ties nukritimo riba ir taip įtempdama visus dubens raumenis, tik dar labiau save stūmė į aukos poziciją. Atrodė nykiai, bet labiau nei nykiai – klaikiai, apgailėtinai. Rūbai – gražūs, skoningi, tačiau į juos pažvelgus, rodėsi, kad užmesti ant kūno atmestinai, be to, kabėjo lyg ant konclagerio gyventojo griaučių. Veide, psichiniams ligoniams nebūdingas gyvumas, skausmas, jausmas, pagalbos šauksmas. Ji nerimo. Laukė magiškų žodžių „o dabar pasakysiu, ką jums toliau daryti“. Tokių žodžių nebuvo.

Prasidėjo šabloniškas, tokio tipo įstaigoms (o dar valdiškoms) būdingas monologas, kurį aprašinėti beprasmiška – jis visur vienodas. Nueikite pas bet kokį psichikos ligų specialistą, bet kokioje klinikoje ar poliklinikoje, ir garantuoju, išgirsite tokias frazes:

-       Jūs reikalaujate iš savęs per daug.

-       Gal per aukštai iškėlėte kartelę (?)

-       Dabar jums bloga. Nekaltinkite savęs. Leiskite sau pabūti silpnam ir nejauskite sąžinės graužaties, kad kurį laiką būsite nuo kitų priklausomas.

-       Taip aš jus suprantu.

-       Ne, jūs neišprotėjote.

-       Visiems pasitaiko sunkių etapų (kitiems būna dar blogiau)... (tada pasipila jūsų privalumų vardijimas)...

-       Palepinkite save: jei nesinori niekur eiti, tai ir neikite ir t. t.

Klausai ir netiki tuo, ką girdi savo ausimis. Kaip galima patikėti, jog neišprotėjai, kai aplinkiniai jau seniai pastebi, neigiamai ir neatpažįstamai pakitusį tavo elgesį, kalbos aparato sutrikimus ir, buitiškai kalbant, merdinčią sielą?

(laukite tęsinio, nes nebeturėjau sveikatos pratęsti šiandien)