Nemesk Savo takelio, dėl išminto kelio

Ar kas išgelbės moterį nuo pragaišties?
Jinai iš uždrausto šaltinio gerti nori!
Ar dar yra, sakykit, jai vilties,
Išsaugot garbę ir išlikti oriai?

Lyg spąstuos inkščiantis peliukas,
Ji griebė iš pradžių didžiausią kąsnį,
Bet sumetė, kad šitas gabaliukas,
Už dyką gautas, jai beprasmis.

Ji dedasi pele, kada viduj laužai liepsnoja,
Ir trykšta ugnys iš gyvatiškų akių,
Ji galvą lenkia, gulasi prie kojų,
Bet nusisukus spjauna ant visų.

Ji bijo, cypia, tirta saulės pamirštos jos kojos,
Bet kelia sau kasdien po slėpinį būtovės,
Tik veltui, viskas – dzin,
Nes jos maršrutas: univeras-maxima-namų „tvirtovė“.

Ji meldžias. Bet kitaip, nei jūs visi,
Nesako „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“,
Ji šaukia naktimis: „Šventieji, o, ir tie, kur nešventi!!!
Atsiųskit man ugninio gėrimo žariją,
Išgerčiau godžiai ir numirčiau toj ugny,
Kuri kas naktį paširdžius kutena,
Kuri mane, ir mus visus, taip gundančiai
iš kelio
už rankutės
veda. “