Namai,aš ir TU.

Labai bijau ištarti – viskas. Mane - šešėlį - žmonės myli,
Tirštai tamsu, širdis apako, nuvesk, prašau, į savo pilį,
Išliet save ant balto lapo, krauju ir ašarom rašyt,
O gal raudonų pėdų taką palikt, kad niekam nepavyt?
                          *****
Aš visada norėjau duoti, daugiau nei kiti žmonės gali, -
Kaskart atplėšęs dalį kūno, keliaudavau į mūsų šalį.
Kaip gera buvo - sielos turgus, o pagalvojus - kaip naivu,
Ir gal tik šiandien pasirodė, ant krašto lūpų – nekenčiu.
                          ****
Turiu namus keistus, be stalo, be lovų, laimės ir kėdžių -
Išeiti negaliu - kaip sraigė: kur aš - ten  tu, kur aš - ten tu...
Pažįstu beprotybę – blakę: šiokiadieniais balsu saldžiu,
Suradus silpną vietą gundo: eime kartu, eime kartu...
                          ***
Pažįstu laimę, ne tik žodį, aš telefoną jos turiu,
Bet ta - tai visiška beprotė, pamišusi už mus abu.
Numetus man, lyg šuniui kaulą, saujelę meilės trupinių,
Ir baikščiai ėmus juos kramsnoti - užstaugia tūkstančiais šiaurių.
                          **
Man duryse širdutė išpjauta, visai kaip kaime vidur kiemo,
Ir vietos čia nedaug yra, bet telpa mano visos dienos,
Namuko paskirtis slapta, net man neleista jos žinoti,
Tik kiekviena miela diena man patiekia po rudą lobį.