miniatiūros

„o mano trokštamos būtybės
dėl kurių buvau pasiryžęs asketizmui, užsidegimui, heroizmui,
koks apima gailestis, bemąstant apie jūsų lūpas,
ir rankas, ir krūtis ir pilvus, atiduotus karčiai žemei.......... „

aš senas paliegęs žmogus tik dvasia mano vis dar trokšta, alksta, kaip ir prieš trisdešimtį metų.
prisimenu save lyg jauną Budą, švytintį visom karo spalvom, moteris besisukančias, virpančias ir plevenančias greta manojo kūno. Jom suteiktas dovanas ir kančią........ neturėjo manęs nei viena.
aš senas, pavargęs žmogus, suteikęs tiek gyvenimo prieskonių savo artimoms būtybėms, nėra jų.
esu vienišas pamirštas Mirties.
Ateik, pasiimk, maldauju ją, o ji šaiposi- graži lyg prancūziška stiuardesė... Kvepianti, skaisti ir tikra pasileidėlė. Buvai mano kilminga šliundra kadaise, sakau jai, dabar mokėk man už tau suteiktus malonumus, pasiimk..... maldauju, aš toks pavargęs nuo savęs, nuo savo jausmų.
Ji juokiasi- koja ant kojos, trumpas tamsus sijonėlis, batelis iš „prada“, vilioja mane ir atstumia. Bandau prisiartint, praskėst jos šlaunis, priglust lūpomis ten kur pulsuoja jos šiluma, jos kraujas- o ten tik tamsi bedugnė- ir aidintis juokas, mano vaiduokli, aš jau nieko nebijau, tik pasiimk mane.............. Ir botago kirčiai per senio sulenktą nugarą. Baltosios Mirties rankelės, ištepliotos medum ir vandeniniais dažais, čiulpiu pirštelius, akys užmerktos, jos juokas-“ eik šalin „- sako man Mirties balsas. Paspiria savo gražiaja kojele, „eik šalin senas susmirdėli“- ropoju keturiom paskui ją. Tik viena ji man beliko, nevaryk, maldauju švogždžiančiu balsu, nevaryk, leisk tau vergauti........ mano kraują iščiulpk, mano mėsą sudegink, mano kaulus atiduok klajojantiems šakalams, tik nevaryk......... Myliu tave, nei vienai nesu to sakęs........