Kabančios rankos

Rankos spintoj pakabintos,
Kaip melstis kai nerandi savų delnų?
Plaukų gijos voratinklin įpintos,
Bandai kartis kai nebelieka vilčių.
Ir taip kaskart pirmadienio rytą,
Kai akyse smėlio pribarstyta,
Parėmus galvą ant kavos puodelio,
Skaičiuoji išbertą cukrų.
Ir vėl pasiklysti stovėdama ant kasdienio tako,
Nesurasdama pažystamų krypčių.
Surūšiuoji visus medžius ir krūmus,
Siurbi žemės vėsą,
Springsti per savo godumą.
Oras visiem po lygiai padalintas.
O tu dedi viską į spintą,
Ten kur tavo rankos pakabintos.