Nėra kas užmigdo, tad kliedžiu nakčia

Netikėtas rūpestis ir atidumas,
Juokas, pyktis ir jausmai,
Slapti, vieši, geri ir nuodėmingi,
O gal tiesiog - tikri?
Iš sielos trykštantys fontanai,
Širdis liepsnojanti ir proto
atitirpstantys ledai,
Kurie man reikalingi tarsi mana.
Kame Tavasis mirtingumas ir kame tiesa?
Nes man esi Visatos slėpinys.
Tu moki suokti, moki kąst,
Ir balzamu švelniu mane suvilgai,
Tu raktą nuo manos širdies turi,
Tik to neįtari – jis įsimaišęs tarp kitų,
Kurie kitas širdis rakina.
Užtykšta kraujo lašas ant to rakto,
Tu jį trini švitriniu popierium įniršęs,
Bet ta precizija Tau nebūdinga,
Todėl skaitau Tave it raštą,
Paliktą tik išminčių klasei.
Barba non facit philosophum...
Eilinio praeivio probėkšmas žvilgsnis
Tave lyg nuodyta strėlė sužeidžia,
Nes Tu neišsemiamas tarsi okeanas,
Bonitų ir murenų pilnas,
Koralai Tavyje, arkliukai jūros,
Suradę užutėkį ramų,
Nedrumsčiamuos vyliuos tūno.
“Titaniko“ žūtis Tavy - tik mažytis bangų raibulys,
Net taifūnas ir geizeris – nulis;
Ranka parėmęs smakrą romiai rymai,
Rodeno braižas Tavyje,
Mikelandželo potėpiai nugulę,
Ir jūros bangos akyse!

Ištrindamas save iš mano kūniško hard disko,
Tu tarsi virusas nyksti,
Bet gaila, jau buvau įpratus,
Paglostyt ir pasmaugt Tave,
Bučiuoti per atstumą, mylėti iš arti,
Tarsi kačiukas, abiejų tėvų netekęs,
Šventai tikėjau, kad esi.