Kodėl Viešpats nesėdi

Gardus tavo midus, Bruteni, gardus.
Ir galvon muša taip, kad aidu net.
Kvaišalą visokį išmuša. Žinai ką
ir kaip užraugti, Bruteni, ant ko
ir kada užpilti. Mūsuos nebežinom,
jau ne. Nebe lygiadieniais, ne nuo
saulėgrįžos laiką matuojam. Šaknų
nebežinom ir gėdijamės nepažinę.
Iš tos gėdos paikysčių prasimanom.
Perkūnui, antai, šiokį tokį pakaitalą
sumąstėm, dievų dievas esą, maža ką
nesavas, įpilk dar, Bruteni, įliek.
Patrimpo raštais kiaušinius tebemarginam,
tik netobulas tas ornamentas, ne pavasario
lygiadienį, ne pagal tą kalendorių pradėtas,
o ir vardo Patrimpo nebeminim,
Pikuolio taipgi. Tad ir pinam viską
krūvon; kada želti ir kada žilti,
kada nokti ir kada nykti nežinom.
Liek dar, Bruteni, liek. Ne tiek gardus
tavo midus, kiek apvalantis; sveikamarijos
mūsuos nėra tiek gardžios. Ar bus gardu
kas nesava, juolab skalsu, ką, Bruteni?
O kad savų nežinom, o skalsos kad nėr,
tai ir drožiam, ir skobiam kožnas kaip
matom ir kiek norim. Vieni, antai, pakabinti,
kiti sėdom nudrožti. Pilk dar gardaus, Bruteni,
pilk. O kad tiek medinių pridrožėm,
sveikamarijom apkabinėjom, tai per tuos
medinius kur tau vietos tikriesiems
pasodinti rasim? Ir žinai, Bruteni,
medinius skobiant skiedros toli lekia.
Per tas skiedras tik ir žiū, kad rakšties
minkštiman neįsivarytum. Žinai, Bruteni,
gal ir buvo kada tie tikrieji grįžę,
gal tik per rakštis tarp mūsų nesėdo?

Pilk dar, įliek, Bruteni. Už stovinčius išgersiu...