Priesaika

Į dangų tuomet akys buvo kartą pirmą pakeltos. Naktis buvo. Reikia ką dar žmogus daryti nežinojo, krentant žvaigždei norų neturėjo. Pažvelgęs bet vos tamsą į į drobę baltą dailininkas lyg, fantazijai pasidavė. Veiksmas ir tas, gailėsis kurio veliau, atsigulti pavojaus nepaisant, susimąstyti irgi privertė. 
Pasikeitė jis ir tuomet. Regimybės viršum iš kaip leliukės drugelis išskridęs plasnojo. Sapną jis, fantaziją vien svajonę savo garbino. Pats ir kitus įtikėjo įtikinėdamas, kol melstis galiausiai pradėjo kitam asmeniui kaip. Kovojo  džiaugsmą klajūno teikiamą pamiršęs, nerūpestingumą beprotystės laukino ir paprastumą. Tiesa vadovavosi ją jis išrado ir ja didžiavosi ir sielą įgavo vertybes iškėlė nepasiektų kad, siektų jų bet. Pavargo vistiek bet jis kovojo, atlygi ir jis sugalvojo,  atlyginta jam bus (buvo begalo gudrus).  Įsimylėjo gėrį, nesuvokdamas bet to pats su mylėjosi  blogiu meiluže kaip su. Ji (nuodėmė) guodė jį savimeilė jo glostė, garbino, mylėjo. Garbinamam būti jam, o patiko kartą kiekvieną tariant „vardan gėrio“.
Tik ir laikui tūkstančiui praėjus tiesos suprato melą saldų juodą šviesą bedugnės spalvą. Drabužiais prisidengęs kuriais žmogiškumą savo nusimetė nežvelgti niekada ir prisiekė į daugiau dangų.