Rašyk
Eilės (72429)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10367)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aišku, aš melavau tau apie savo veiklą. Negi aš sakysiu ką iš tiesų veikiu. Juk kam įdomūs yra mano apmąstymai apie tamsiąją žmogaus prigimtį?
        Nors gal karas, jeigu jau yra sudėtinė civilizacijos dalis, nėra tamsioji žmogaus prigimtis? Gal išvirkščioji?

        Kai skaitai rankraštį pastebi, kad tam tikros mintys žmogų sunervina ir jo gražus raštas tarsi pasidaro kampuotas, nelygus, šokinėjantis, raidės blogai sujungtos. Būtų įdomu palyginti parašus, po tam tikrais raštais.
        Tada gal galima būtų pasakyti kaip jautėsi žmogus paskelbęs Serbijai karą, tada po Sarajevo įvykių.
        Jeigu parašas toks kaip visada, viskas aišku, žmogus viskam abejingas, o jeigu ne toks?

        „Ypatingų kraštutinumų metas“, kai „nesilaikoma pačių švenčiausių įstatymų“. Tai žinomi karo apibūdinimai, žinomi pamąstymai, tačiau kodėl karo vis ne gana?

        O juk galima parašyti ir taip: „... todėl turime būti dėkingi graikams ir romėnams, ir visų pirma parako išradėjui ir šaunamojo ginklo kūrėjams, kad jie žiauriausią verslą pavertė menu, pastaruoju laiku tapusiu tik karūnuotų galvų didžiausios garbės reikalu... “ Toliau dar įdomiau, bet pats žodžių patosas ir stilius, skamba labai ciniškai.
        Nuo savęs pridursiu, kad šaunamojo ginklo išradimas, tarsi „pagreitino“ karą. Na, kad ir „mano karo“ didžiausias siurprizas – mortyra „Berta“.
        Du belgų gynybiniai įrenginiai Liuticho fortai pasidavė „gavę“, tik po penkis „Bertos“ sviedinius. Štai kur saldofoniškas pasidžiavimas, štai kur greitis. Penki šūviai ir nėra fortų, miestas kelią baltą vėliavą... Kaip pasakoje.
        Skaitau toliau: „Nuo to laiko, kai karaliai patys asmeniškai su didžiulėmis aistrų nepažįstančiomis kariuomenėmis žaidžia šį garbės žaidimą, mums nebegresia nei dešimtmetės apgultys, nei septyniasdešimt vienerius metus trunkantys karai, nes toks kariavimas karvedžiams užtrauktų negarbę; be to šitokie karai patys save užgniaužtų dėl to, kad reikėtų išlaikyti tokias gausias kariuomenes... “
        Štai tau atsakymas, tik ilgas karas naikina patį karą, todėl ir skubame.

        O žmogus ar nesielgia būtent taip, ir būtent dėl to, kad neprarastų tą, dėl ko viską pradėjo?

        Žinoma jeigu į karą žiūrėsi kaip į universalybę, ir dar kaip toje knygoje siūloma „be išankstinių nuostatų... “
        Taip ir reikia žiūrėti, ne tik į daiktą, bet ir į reiškinį.
        Išankstinė nuostata neleidžia klausti ontologinių klausimų.
        Vadinasi reikia žiūrėti, kaip į naują?
        O gal kaip į nepažįstamą?
        O gal kaip į nesuvoktą?
        Čia tik žodžių žaismas, o esmė ta pati. Neturėdamas asmeninės patirties, į „reiškinį“ ar į „daiktą“ taip ir žiūrėsi be jokio išankstinio įsitikinimo, be jokių atgalinių ar kokių tik nori minčių... bet su tikslu.

        O aš galvoju ar neturiu karo patirties? Vaikystė – tai juk ištisas karas, kurį reikia kariauti kaip mokė toks ponas T. Hobsas. Anot jo „prigimtinė teisė yra kiekvieno žmogaus laisvė naudoti savo paties jėgas, kaip jis pats nori, savo paties prigimčiai... “
        Kaip tos jėgos buvo naudojamos?
        Ką darydavom susirinkę?
        Išreikšdavom savo primityvų, vaikišką – žmogiškumą žaisdami ar vaidindami karus. Net be didžiulių studijų apie karą ar karybą studijavimo, turėjom sau spontaniškai sukūrę, karui reikalingas konvencijas:
- karą normuojantys „įstatymai“ – kokia ginkluotė uždrausta, kur negalima taikyti ar kirsti, kada esi laikomas žuvusiu, belaisvių laikymo sąlygos, jų mainai, bausmės.
- karo įlaikinimas – trukmė.
- karo teritorija.
- karo paliaubų paskelbimas.
        O visa kita buvo, kaip per tikrą karą. Įtvirtinimai, žvalgybos, mūšiai, kraujas, ašaros, „lavonai“, belaisviai, priešų stovyklos niokojimai, dėl to pereinantys į tikras muštynes, ir jau į tikrą karą.

        Taigi, kiekvienas net ir „tikro“ ginklo rankose nelaikęs ir „tikram“ kare nedalyvavęs turi tą „karo patirtį“, net ir per sapnus, jam iš pasąmonęs, iš kolektyvinės žmonijos atminties, padovanotą, su beveik tokiais pat skausmo ir bejėgiškumo potyriais, kaip tikrame kare.

        Iš karo nieks negrįžta
                        Gerbiamieji ponai...

        Tokia mintis labai tiktų pabaigai, mano rašomos knygos.
        O meilės kovos laukas ar gali būti sulyginamas su tikru mūšio lauku?
        Bet tai tik pervargusios galvos mintys.
        Bet vis tiek, tai yra „tik mintys apie tave“.
        Arba kas iš jūsų sudaro pamąstymų foną?
        Dar vienas neatsakytas klausimas.

        Galvoju ar žinai ką reiškia tavo gestai?
        O jeigu tavęs paklausčiau?
        Ką reiškia rankų uždėjimas ant kaklo ir pirštų sunėrimas?
        Man malonei glosto savimeilę skaitomos tokios „tikros“ nesąmonės apie „taip“

        Štai: „ilgai į jus žiūri“.
        Na kas pasakys, kad yra ne taip, tą reikėtų atiduoti inkvizicijai.
        Tu sakai, kad tau visi žmonės vienodi.
        Taip, atsakau, bet tik formaliam bendravime, na kai šiaip yra bendraujama.
        Juk labai malonu yra jaustis „vienodesniu“, gauti tai ko gal būt kitas negauna.
        Tu pasakytumei – tuštybė.
        Ir aš tau pritarčiau, bet čia yra mano ir tavo įsivaizduojamas pokalbis, juk galiu aš pamodeliuoti tokį pokalbį su tavim.
        Aš sakau kitą tezę, o tu paneigi:
        „Taisaisi drabužius“.
        Aš visada taisausi drabužius.
        Neįtikinama, šimtus kartų juos taisaisi su manim kalbėdama, ir tuo metu aš galėjau stebėti tavo kūno lopinėlius, tarsi oazes rūbų dykumoje.
        Nesąmonę, juokinga.
        Man irgi. „Ištiesini nugarą ir atstatai krūtinę“.
        Ne.
        Ne tu gėdijiesi savo krūtinės, arba ne, tu jautiesi nepatogiai, kai jauti vyrų žvilgsnius užkliūvant už tavo krūtų. Norėtum, kad jos būtų mažesnės, nenešioji labai aptemptų drabužių...
        Litanija, nieko nesakysiu...
        „Kalba pamažu, šypsosi“.
        Kas uždraus pamažu kalbėti, jeigu mano tokia kalbos maniera, o dėl šypsenos – tai iš vis nusišneka tavo tas laikraštis, ar dar kas iš kur tu savo tokias žinias gavai.
        Ne, ne, natūralus noras patikti simpatijos objektui verčia atsargiai kalbėti, kad „nesusimautum jo akyse, o „šypsena“, na koks gi žmogus yra negražus kai maloniai šypsosi? Ir pasakyk, kad aš neteisus?
        Tu neteisus.
        „Rankas laiko nepernelyg arti kūno“
        Nepastebėjau.
        Aš pastebėjau. Kai tave galiu paliesti, tavo rankos yra tokioje padėtyje, kad netrukdytų man paliesti kur aš noriu.
        Eik tu sau, nusišneki, beprotis.
        Kur gi ne, argi nesimato?
        Nepaslėpsi savo neįgalumo.
        Neslepiu. „Žaidžia automobilio rakteliais“.
        Negi?
        Kelis kartus, taip sakant, mieloji ponia, buvote pastebėta šitai darant.
        Aš ruošiausi eiti į mašiną, o be to tu visada barški su raktais.
        Aš tai pasiruošęs tau „taip“ pasakyti.

        Manau, kad čia reikia sustoti, o tai fantazijoje tavo paveikslas nebus toks koks yra tikrovėje, nors panašiai su tavim galima būtų pasišnekėti ir tikrovėje.

        Karas pasirodo gali turėti net ir „vaisto“ epitetą, nes jis gydo nacijas arba tautas, bet nuo ko gydo?

        Tai bent klausimas, o ką dabar atsakyti?
        Žinoma karas gydo tautas ne nuo „sąstingio“, „jausmų sulėkštėsimo“, „apnašų apaugimo“. Karas gydo nuo smurto, prievartos, žiaurumo. Karas nuslopina žmoguje žvėriškąjį pradą. Patirtos kančios atskiram žmogui neleidžia elgtis taip, kaip elgėsi būdamas su uniforma ir ginklu, vykdydamas įsakymus, arba net persistengdamas juos vykdyti ypač priešo teritorijoje.
        Tačiau su šia mintim aš ir vėl pateisinu karą.

        „Karui virtus menu, sumažėjo ir plėšikavimų bei niokojimo - žinoma ne iš didelės meilės žmogui, o dėl to, kad tai kenkia karvedžio garbei... “
        Kur gi ne, XVII amžiuje „karvedžio garbė“, bet aišku ji turėjo būti.
        Geriausiai tą XVIII amžiaus „dvasią“ išreiškė prancūzų komedija „Fanfanas – Tulpė“. Čia yra toks epizodas kai sakoma, maždaug taip: „karas yra reikalingas tam, kad karalius galėtų siųsti savo armiją į mūšį ir jai kaunantis sakyti aforizmus“. Ir ta situacija iliustruojama kadru, kur Liudviko XV kariuomenė kaunasi, o karalius sako: „Gvardija miršta, bet nepasiduoda“, o šalia stovintis susižavėjęs raštininkas užrašo šį posakį istorijai.
        Žinoma ponas Herderis, čia ir kalba apie tuos garbingus valdovus – karo vadus.

        Bet juk ir mano tiriamo karo atveju buvo lygiai tas pats. Vokiečių kariuomenės vyriausiasis vadas – kaizeris, austrų – vengrų – erchercogas Fridrichas, rusų – didysis kunigaikštis Nikolajus, belgų – karalius Albertas, serbų – karalaitis Aleksandras, tik anglų – maršalas Frenkas, arba prancūzų – generolas gofras.
        Vadai, taip sakant herderiško sukirpimo, bet kad tai buvo „menas“, niekas neleidžia dar šito žodžio ištarti.

        Moterys ko gero iš mūsų vyrų laukia ne tik žodžių, joms reikia ir „santykių sureguliavimo konvencijos“, arba kaip čia neoficialiau suformulavus.
        Gal, kaip „kas yra kas“?
        Jos sako (ginasi, arba koketuoja):
        Kokia iš to nauda?
        O jeigu patiks?
        Pasinaudosi ir pamesi.
        Kas po to?
        Tapsiu „ateik mergaite“?
        Nesvarbu tie žodžiai, bet kokia yra jų esmė. O ką tu sakai?
        Tu neigi patį fakto galimumą.

        Pavydas ima iš jų sugebėjimo maskuotis. Tikros „mata – hari“. Aš manau, jeigu vyrai, taip mokėtų maskuotis, tai visi karai vyktų žvalgybose, nebūtų išrasti kardai ir špagos, o skaitlingiausios pajėgos būtų – žvalgų.
        Mūšiai vyktų tyliai, naktį, be jokio triukšmo, visa karo esmė būtų nustebinti priešą nauja maskuotės išmone.
        Pasienio zonoje būtų vykdomi įnirtingiausi maskuočių mūšiai, būtų apgaudinėjama iki kraujo, iki mirties, iki beprotybės.
        Tobulinama būtų ne žudymo menas, o perėjimas nepastebėtam į priešų teritoriją, bet galvoju, jeigu toks žvalgas pereitų kada nors per pasienio įtvirtinimus, o tai būtų neįmanoma, ir jeigu vis tik kam nors pavyktų tai padaryti, tai tokį žvalgą suimtų pirma bobutė, nes jis nebemokėtų elgtis natūraliose sąlygose., būtų kaip ateivis.

        Va tokia istorinė – futuristinė idilė. Aišku geriau negu visiškas totalus karas – ore, vandenyje, ant žemės, po vandeniu, po žemėmis ir kosmose.
        Geriau tyli, rami žvalgyba, su nuotykiais, sėdėjimais prie laužo, dainomis, romantika...

        Tu beveik viena sėdi, ko gero bijai manęs, o gal tai maskuotė, siekianti sukelti manyje „atakos“ jausmą. Aš žinoma noriu tave atakuoti, naudoti švelnų smurtą ir tokią pat jėgą. Tu juk pasakysi „baik“, ir aš atsitrauksiu, o ausyse skambės Šekspyro žodžiai, taip iki skausmo žeidžiantys mane:
        „Jei palietė tau ranką mano delnas... “
2009-04-14 11:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-16 13:21
Ferrfrost
Ismanote moteru psichologija. Na, manau, kad visos moterys skirtingos, nes nuo to, kaip elgiasi vyras priklauso ir jos elgiasis. Meileje tikrai, kaip kare, nes neretai uz viska tenka net ir nenorint kovoti. Nuostabi filosofiska istorija, zavus darbas. Siaip ne visos knygos apie vyrus padeda juos perprasti, bet dalis tiesos yra ir juose, bent verbaliniai dalykai teisingai aprasomi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-15 09:36
pilkė
pastebėjimas autoriui: mmm... gerbiamasis, kad tik pats savo tinkluose nesusipainiotum. Vienas Tavo rekomenduotas (labai ačiū!) veikėjas sakė, kad neverta moterims skaityti knygų apie vyrų psichologiją, kitokias verta. Šiaip sau prisiminiau, tiesiog įdomi atvirkštinio proceso demonstracija. Valio!!! Ir jūs, pasirodo, apie mus skaitote.  Ir todėl, ko gero, kad norint pažinti moterį, neužtenka apie laivus ar tankus, tfu, atsiprašau, madas, virtuvę ir vaikų auginimą. Pernelyg daug reikėtų perskaityti, todėl geriau rinktis kūno kalbos vadovėlius, mmm... taip?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-14 17:51
moli
Suintrigavo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-14 12:32
Exmortis
ne gana - negana
       
O meilės kovos laukas ar gali būti sulyginamas su tikru mūšio lauku? - tik nuo šio sąkinio ir pradėjo rutuliotis kabinanti intriga

perskaičiau du kartus. antrajį kartą skaitant siužetas daug geriau susidėliojo į vietas. Dedu penkis balus, bet šį kartą su minusu - kūrinys "kabino" mažiau nei praeitos dalys. Sėkmės ir noriu daugiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą