ilgesys

aš noriu išsipasakot
ir mėnulis pradeda juoktis
matau kaip jis patenkintas vartosi rūke
matau jo klaikiai išsiviepusį snukį
matau kaip spindi rūkas nuo jo baltos šviesos.
aš prisidegu cigaretę.
mėnulis vėl pradeda garsiai žvengt.
aš pradedu verkti,
sėdžiu ir verkiu
garsiai verkiu,
matau rūke lakstančias mintis
savo mintis,
savo prisiminimus.
prisidegu kitą cigaretę.
lėtai įtraukiu į plaučius dūmą
o į širdį lėtai grįžta ilgesys
(vos nepaspringstu nuo ašarų)
mėnulis vėl rimtas kabo ir žiūri
man tiesiai į akis
vis dar verkiu
vėjelis atpučia nakties rūką į mane
ir aš jau nebematau mėnulio
bet akyse vis dar šmėsteli jo klaiki šypsena
atsistoju ir nubrendu per rasotą nakties pievą
pasitikti rudenio dienos