Dedikacija mano vaikystės Draugui.

Kai aš prašysiu būti su manimi ir saugoti mane nuo to parlekianačio traukinio, tu tik nieko nesakyk, gerai? Bet aš bijau. Bijau ten eiti. O aš taip noriu! Velnias, ka daryt...
Pameni, o tu pameni kai mes ejome pačiame priekyje? Taip vaikiškai. Bet pirmą kartą (net kūnas sustingsta). Žinai, aš tada visiškai nebijojau to traukinio. Nes bėgiai atrodė tokie tolimi. Tokie nepasiekiami mano vaikiškomis kojomis. O dabar? Kas dabar? Ir vėl tie patys kvaili klausimai. Batai užaugo. Jokios prasmės. Dieve, ką daryt? Aš bijau, nes jaučiu, kad audros visuomet palieka savo pėdsakus. O ir ugnis niekuomet nenustoja rusenti. Sako karma. Gal. Bet kai šunys loja ir tu nežinai, ar loti tau kartu ar išsigandus pabėgti, kas tuomet?

*
Ir ji paskambino jam ir paprašė, kad jis atvažiuotų, nes kitaip ji šoksianti pro langą. O jis paprasčiausiai palinkėjo jai gero kelio. Sėkmės! Ir traukinys nuvažiavo. Puf puf puf... Vei-dro-di-nis ats-pin-dys.