Brunono epopėja 1009 m. IV dalis

Kaip pasakojau jums anksčiau, charakiri padaręs,
Brunonas pasiskerdė pats, šauniam tūse pavaręs.
Bet pragyvėjęs debesuos išvydo, ko nematęs –
Tik aureolėm aprengtas lietuviškas mulates.

„Ar aš jau rojuje esu – matau tokias merginas... “
„Ne, Jūs ne rojuje Brunonai, nes mes – cherubinai.
Į rojų mes nežinome, už kokias eisi veikas,
Į pragarą – tai dar sunkiau. Ten – pareigūnų streikas. “

„Bet aš – šventasis, kaip ne kaip, jūs ką – išgėrėt sakės? “
„Tu juk savižudžiu tapai, tavo šventumui – šakės. “
Bet nutempė jį pragaran, kur pareigūnai tąsos.
O ten tik apsnigti kalnai – tiesiog slalomo trasos.

Baisiau Kartonkiemio Rangos apgriuvę stūkso mūrai,
Kaip Vilniaus mentai ten basi streikuoja pareigūnai.
O ir klientai pragare, tarp katilų suvarę,
Iš paskutinių jų anglių sau samagoną varė.

„O gal į rojų galima man? “ – Brunonas akį merkia.
„Na žinoma, nes čia velniai ir taip nuo gėjų verkia.
Tu tik palauk, tave tuojau į sąrašus įtrauksim,
Be to tau, kaip biudžetnikui, dar išeitinę gausim. “

Į rojų jis nuvarė greit. Prie vartų – leibštandartas.
Pagal komandą „štilgeštandn“ jie laiko savo arfas.
Ir durininkas su raktu, rėmesnis už Mizgaitį,
Įsižiūrėjo įdėmiai į atvestą bernaitį.

„Į rojų šitą neisi tu, ir čia mus krizė veikia. “
Be abejo, už visą tai lietuvius kaltint reikia.
Jei dirbtų jie nemokamai, arba, geriau, išmirtų,
Tai už jų žemę angelams gan daug lėšų paskirtų.

Ir kurtų jie net pragare ES šviesųjį rytojų.
Be tu vyžotų ir klumpėtų pagonių artojų.
Jei jie kartais mirs iš bado ir nears dirvonų,
Tai bus galima ten priveisti Azijos beždžionių.