Klausimas ir klausymas

Klausimas ir klausymas. Klausimas – mano, o klausymas – jūsų. Tad ar atsakys man kas nors į klausimą, kodėl žmogus rašo? Vis dar klausote, dar nekalbate. Taip. O jei taip: kas lemia, kad žmogus parašo vienaip ar kitaip? Tylite? Tai pradedu aš. Žinau, kad tai daug kam nepatiks, nes subjektyviai asmeniškai nusaldintų rašinėjimų niekas nemėgsta. Bet jei man būtų ne tas pats, tai ir nerašyčiau. Bet, kaip matote – rašau.

Ne tame esmė, nenoriu pyktis su kažkuo, bet matau, kad be pykčio jau kelinta diena nieko doro parašyti nesigauna... Gyvenimas nusispalvina rausva jauno paršiuko spalva, ir kūrybai - kaput. Nieko doro neišeina parašyt. Tada tenka rašyti tai, kas nedora.

Dar vienas nežymus pastebėjimas – jog kūrybą įtakoja aplinkybės. Štai mergina, prisėdusi rašyti skambant pankrokui, padovanotų nebent rėksmingą eilėraštį. O įsisupus į dainuojamosios poezijos skraistę gimsta panašios prigimties kūriniai. Nebent jūs išimtis. Nenoriu generalizuoti, anei moralizuoti, rašysiu iš savo švyturio. Kuriame, beje, nedega žiburys, tad jei plauksite artyn, galit patirti katastrofišką sudužimą.

Rašymas prasideda saldžiai saldžiai, bet nuostabiai griebiančiai už širdies rypuojant Stevie B.: Because I looooove you... And I‘ll do everythiiiiing Jam gera, nors ir verkia, jis kažkam dainuoja, kažkam prisipažįsta. Paprasčiausiais, banaliais žodžiais, bet moterys taip juos mėgsta. Iš vyrų tokius išgirsti galima, nesakau, tačiau perėję per jų suvokimo prizmę jie tampa ne tokie gėlėti, nėriniuoti ar trapūs it eglutės žaisliukas, o pragmatiški, logiški, pagrįsti. Tik mergina pasakytų: Myliu Tave labiau nei ledus; Tu gražesnis nei Antonio Banderas; Tu – mano vaizduotės sparnų dizaineris, mano angeliškas partneris ir to paties širdies ritmo brolis. Gal taip ir nereikia. Nors tai gaunasi savaime, nemąstant, neieškant geresnių žodžių. Vyrukas, kuris man kada nors pasakys kažką panašaus, bus amžiams man. Godumas apėmė. Bet turbūt taip nebus. Nes tie – kas perskaitė – žaidime nedalyvauja. Kaip „Maxima“ prekybos tinklo darbuotojų šeimų nariai negali dalyvauti loterijose ir kitose reklaminėse akcijose. Deja. Hallas.

Pradėjau ne nuo to galo. Norėjau pasakyti, kad labai laukiu Velykų. Į temą, ar ne į temą, bet jų laukiu. Nes tik per Velykas galiu sutikti Tave. Nes daugiau į bažnyčią nebevaikštau. Tik per Šv. Velykas. Na, matėmės per Šv. Kalėdas bažnyčios apylinkėse, tas tiesa. O Tu – atsitiktinai visada atsiduri ten. Žinau, aš jau nebe paauglė, nebe naivuoliškame pasaulyje skęstanti svajotoja. Bet žinai, ir nusivylusia namų šeimininke dar nesu (tikiuosi, taip ir neįvyks). O Tu – koks buvai, toks likai. Tavo akių magnetui esu vis dar neabejinga, bet dabar jis man nebėra tokia paslaptis, enigma ar šarada, kaip anksčiau. Gal tik rebusas, kurį baigiu išspręsti. Juk tada galvojau, kad Tavo žvilgsnis – tai ištisi storos knygos puslapiai apie jausmus, apie draudimus, apie aistrą, meilę, geismą, draugystę... Tai Tebuvo Paprastas Tavo Žvilgsnis, kuris visur vienodas. Teko labai kentėti, griaužtis ir save smerkti už tai, kad, taip sakant, „užkibau ant Tavo“ kabliuko. Negaliu visgi patikėti, kad tuo pat mąsliu tamsiu giliu žvilgsniu Tu apdovanoji ir senutę turgelyje, ir vaiką prabėgantį gatve ir merginą, kuri gatvėje kažko laukia, ir vyrą, kuris Tau užpildo lizingo dokumentus. Tiesiog negaliu. Tad iki šiol ir galvoju, kad gal jis, tas žvilgsnis, buvo išskirtinis? Net senos fotografijos (na, ne iš caro bedančio laikų, nereikia įsijausti, gal tik šešerių metų senumo) išduoda Tavo suktybę, Tavo žvilgsnį it masalą man. Kokia kvaila žuvelė, kokia naivi, kad taip nemąstydama apžiojo blizgų dirbtinį žuvelioką... Pliaukštelčiau dabar jai per vieną vietą, bet tingiu atsistoti nuo lovos ir save it kokia sadomazochistė trankyti. Net botagėlio neturiu. Taigi, už ką taip? Klausiu savęs kasdien, nors gyvenimas eina lyg niekur nieko pirmyn, su savo įdomybėmis, it kokia karuselė, tik dar nesugalvojau kokia... Gal kreivų veidrodžių kambarys, o gal apžvalgos ratas... Bet greičiausia tai yra šuolis nuo tilto su guma: žemyyyyyn-aukštyyyyn-žemyyyn-aukštyyn... Sustabdykit kas nors gumą, tuoj apsivemsiu!!! Na, ir ateini Tu, į mane vėl pažiūri, persmeigi kiaurai. Savo akimis. Ir gali net nieko nesakyti – jau esu Tavo. Bet ne, Tu esi guvus paukštis, pasižvalgai, paflirtuoji, ir tolyn leki. Galiu sakyti, kaip Ezopo lapė, kad vynuogės rūgščios ir aš jų nenoriu. Bet kad noriu... Ką daryti? Noriu vynuogių. Noriu Tavo vyno ir Tavo malonės. It kokia nimfa lenkiasi Panui, taip prieš Tavo žvilgsnio gylį ir intensyvuma aš lenkiu suveltą galvą. Sakau, šventoriaus angele, Tu vis dar esi, manyje ir su manim. Net nepažadu, kad susitikus išlemensiu normalų sakinį, bet pakalbėkim. Prašau, pakalbėkim. Aš įstengsiu apsimesti, kad jau išmečiau Tave iš širdies.

Šia linksma gaida (nes jau seniai pragrojo visas „Lyrical Ballads“ CD ir skamba Brightman „Ijo della Luna“) baigiu. Ta pabaiga, ji nė velnio neapvainikuoja mano darbo. Ji tik dar labiau paaštrina viską, nes pabaiga Tavęs – pabaiga manęs. Štai ir atsakymas, kodėl žmogus rašo: tai retorinis pagalbos šauksmas. Pagalbos reikia, bet jos nenoriu, noriu rėkti į erdvę, be aido atsimušančio į snobų kaktas.

Ačiū. Mylinti (bet tikrai ne visus) Erato.