Senosios Skrybelės istorija

Gyveno kartą Skrybelė. Sena, daug metų nugyvenus, suplyšusi, nuvargusi. Neturėjo ji nei šeimininko, nei namų. Klajojo po miesto kampelius ir užkampius.
Vaikščiojo Skrybelė miestelio parke ir sutiko seną, negražų, kažkada buvusį spalvingą, tačiau dabar jau pilkšvą Skėtį. Gulėjo jis ant suolelio, ilsėjosi. Priėjo prie jo Skrybelė ir sako:
-Labas, Skėti.
-Labas, Skrybele, - atsakė Skėtis.
-Kodėl tu ne namie? Kodėl tu toks negražus? Kur tavo šeimininkas? - susidomėjo Skrybelė, nes ji manė, kad ji tėra viena tokia benamė, nutriušusi, neturinti šeimininko.
-Mano šeimininkas mane paliko. Neturiu namų. Jau ilgai ilgai čia sėdžiu ir laukiu savo šeimininko.
Skrybelė nustebo. Staiga jai į galvą šovė puiki mintis.
-Skėti, o jeigu tu keliautum su manimi? Nebebūčiau nei aš vieniša, nei tu čia negulėtum toks liūdnas. Galėtume būti nuostabūs draugai!
Skrybelė džiūgavo iš laimės. Tačiau neilgai.
-Skrybele, aš labai norėčiau keliauti su tavimi, tačiau turiu būti čia ir laukti savo šeimininko, nes jis ant šio suolelio mane paliko.
-Kaip gaila... Na, tuomet aš turiu keliauti. Lik sveikas, skėti. Linkiu tau kuo greičiau sulaukti savojo šeimininko.
-Ačiū, Skyrybele. Ir tau linkiu to paties.
Nusivylusi skrybelė apsisuko ir nuėjo.
Vaikščioto skrybelė priemiesčiu ir prapliupo lietus. Pasislepė ji po krūmu. Girdi Skrybelė kažkur po krūmu:
-Cypt, cypt.
-Cypt, cypt, cyyypt.
Skrypelė palindo dar toliau po krūmu ir pamatė ten mažučius, sušlapusius peliukus ir jų mamą pelę.
-Vargšai  peliukai. Kaip jiems alta, - tarė Skrybelė.
Skrybelė dar pažiūrėjo į mažučius peliukus ir jai šovė nuostabi mintis.
-Pele, o jeigu tu savo peliukus po vieną sudėtum į mane. Ten jiems būtų taip šilta!
Pelė sukluso.
-Taip, tu teisi, Skrybele. Kokia tu gera. Dabar mums visiems bus šilta.
Pelė sukrovė peliukus po vieną į Skrybelę ir įlipo pati. Dabar jiems buvo šilta ir jie turėjo nuostabius namus.