Papasakojau jums seniau keistokų nutikimų,
Dėl ko mes paminėti esam Vakarų kaimynų.
Tolimame Kvendlinburge surašė jie oralą,
Kaip skleisdamas „kultūrą“ mums Brunonas gavo galą.
O Vyzenttalis, matėte, yra tikrai nedoras.
Tačiau parodė, kur atves apsirūkyti noras.
Dar priedo reikia teisintis jam fiureriui Volfšance...
Jis visą kaltę ima verst ant tų, kuriuos pakrikštyt bandė.
Surašė jis, kaip pagonis čia triuškino sektantai,
Narsaus Brunono pamušti liepsnojo priešų tankai.
Ir aštriadančių apsupty štai dar vienas lavonas –
Ten žuvo narsiai kovoje Kristaus karys Brunonas.
Poptaune žygdarbiais šitais be galo sužavėti,
Volfšance gėjų paradu jie buvo pažymėti.
Jie geležiniu kryžiumi tuoj pagerbė herojų,
Ir nutarė jį padaryt oberšturmbandšventuoju.
O Vyzenttalis tapo taipogi nemirtingas,
Izraely jo vardu yra net fondas pavadintas.
Tradiciškai per orgijas ten kaltina vis mus,
Kad tuo metu mes griovėme tik svetimus stabus.
Kadangi jau Brunonas šventuoju pasidarė,
Tai jo siela atgal ten lindo, lindo, lindo -
Palindusi po lavonu, ji ėmė ir prikėlė,
Kaip Kenį „Pietų parke“, narsų Brunoną vėlė.
„Kolega Vyzenttali, Jūs esate neteisūs“ –
Moralizuoti ėmė jis prisilipdęs galvą.
Užsimetė kaliosų, ir dar ne vieną kartą,
Palaipsniui jo veidukas atgavo savo spalvą.