man tai čia viskas nuoseklu. Ne tame esmė. Apžavai stiprūs ir norisi jiems pasiduoti. Tik gal dėl įvaizdžių gausos trupučiuką į šalis išdrinka, verčia
žvilgsnį šokinėti. Nors kita vertus, galima taip ir žaisti, erzinant skaitytoją ir verčiant jį ieškoti šerdelės. Žavu. ;) Čia iš tokių tekstų, kuriuose kiekvienas turi įdėti ir savo. Ir nieko čia nepadarysi. Parašyčiau penkis, jeigu galėčiau ;)))
Gražios metaforos (nors menkai tesuprantamos, bet čia ne esmė). Tačiau labai jau abstraktu, sunku suvokti apie ką šičia rašoma. Atrodo pradžioj lyg siūlai/virbalai, po to jau drebulėjimai ir teatras, kur vėl atsikartoja tas vanduo, tuomet vėl kažkoks gamtos silpnumas meilė, tuomet grįžtama į tą verpimą. Ir labai sunku atsekti kur čia kas, tiesiog viskas gražiai skamba ir tt., bet nieko absoliučiai nepagaunu. Aš matyt kaip ir Negimęs, esu visiškai durnas, bet nieko nesupratau. Nebent visą traktuoti kaip kokį .ero. kūrinį ir tavo fantaziją. Ai žodžiu. Patiko - stiklinis dūmas, adatos svorio grioveliai, drugio lapeliai spurdantys paširdžiuos, šitaip suaugę mes.
Bet šiaip, sunku pasakyt ką nors apie šitą eilėraštį. Tave baisu komentuoti kartais, nesuprasi. Eilėraštis painus, bet gražus. Už tokį 3.