pasaka tau

mezgu tau pasaką neramią

gal meluoju

kaip vėjas šukuos tau plaukus

medžių šakomis

apie lizdus negimusių paukščių

ir apie mėlynas jų akis

kai tylą skrodė trečias mano žodis

ant ilstančių kopų suposi vilnis

maža mergaitė ten klajojo

palikusi pėdutėse viltis

ir kaspinuos voriukai žaidė

numezgus pusę tau sakmės

mačiau kaip ugnis skrodė dangų

gulbių baltais sparnais

ir nešė vabalėlį bernužėlį

ant laibo kaklo

pirštai žaidė

tu užmigai

kai liko megzti

margaspalvio drugio kelią

liepsnoj užpūstą žvakę

kai mano lūpos sušnabždėjo

labanaktis