Sezonas (sodo) -2

BALANDIS:
O4

      Į Pastogės departamentą atėjau vėlokai, po ryto septintos. Nesunku tik užmetus akis suskaičiuoti ir Celsijus, kadangi draugėje tebuvo penki, bet smagiausia matyti patį pačiausią – Šv. Izidorių. Man visuomet tokiais atvejais norėdavosi atmintyje paieškoti kitus jo bendravardžius, bet Izidorių joje nedaug. Mintimis kelissyk prašliaužiau per gimtus Šklėrius, o ten - nei vieno. Bet ir kitur jų nesugebu surasti, išskyrus Izidorių Šimelionį, kurį  paskutinį kartą  kalbinau jau prieš septynetą metų, atsiradus namuose jo knygai „Vilnija šimtmečio verpetuose“. „Mano gimtasis Dubinių kaimas - vienas didžiausių ir įdomiausių visoje Pelesos padangėje“, -neužmiršo jau knygos pradžioje pasididžiuoti, o gal net pasigirti Izidorius, bet jo knygos labai negyriau. Tik tiek, kaip kad mane dabar Rašykuose ar Žalioje Žolėje - argi gaila senam žmogui geresnį žodį tarti? Bet šiandien Pastogėje, kaip sakiau, pats pačiausias - Šv. Izidorius, artojų globėjas.
    - Labas, Izidorėli, - nusišviečiu pasisveikindamas malonybiniu vardu. Ir nenukrėsdamas  nuo veido džiaugsmo, apdalijau rankų paspaudimais kitus varduvininkus - Eglę, Adonį, Dzidorių ir Dzidą: - Ar tiek užteks mūsų  žemelei  išarti? O va koks dangus! Prakaitui braukti toks  tinka, bet vyturio nesimato.
    - Iki pusdienio mūsų draugėje susirinks daugiau, gal ir vyturys  pakils. Čia gi miestas, brolau. Nors dar su žeme, su sodais, bet jau be vyturio danguje.
    - Na, vyrai, prisėskim ir pagerbkime artojus kaip kas mokame. Jau neretai užmirštama, kad visi arba beveik visi nuo plūgo atėję.
    Pastogės departamentas teturi du langus - vienas apžvelgia šiaurės, kitas pietų dangų. Dažniausia akis sumerkiu pietiniame lange, iš kur ateina pietų šviesa ir man visuomet atrodo, kad joje būtinai yra bent nedidelis pluoštelis ir Šklėrių šviesios, atklydusios čia per beveik pusantro šimto kilometrų. Šviesai  tai ne nuotolis, mažiau kaip mirksnis. Tuomet ir patį departamentą netyčia, to net nepastebėdamas vadinu Pastrieke. Ten, Šklėrių kaimo žodyne, „striekas”  dar nenunykęs ir, regisi,  išnyks kartu su Šklėriais. Žiūrėjau susikaupęs jų pusėn ir regiu, kaip aptemusiame, apniukusiame danguje pasirodo nedidelis  taškelis. Nejau vyturys, - dingteli galvoje, - nejau suvokia, kad gal ir čia Šv. Izidoriaus ir pirmosios vagos dienos proga verta suplasnoti sparnais ir pagiedoti  amžiną ir nenusibostančią giesmelę. Taškas auga, artėja ir netrukus pažįstu atskrendantį varną. Tiesai į langą, į sielą. Ir tik  priskridęs labai arti, kilsteli aukščiau, vengdamas sparnais atsimušti į departamento šiferinį stogą.
    - Šklėrių Varnas? - klausia Izidorius.
    - Šklėrius, - nebijodamas melo nuodėmės ryžtingai sakau ir kartoju: - Tai Šklėrių varnas. 
    Kai pamatau šį paukštį, kitokio nebūna. Jeigu, žinoma, jis vienas, o kai jų daugiau, Šklėrius visuomet irgi kartu su jais.
    - Gal gerai, kad visi varnai tau iš ten, -pasakė Izidorius ir, atsigręžęs į varduvininkus: - Visiems įprasta viršum artojo galvos matyti vyturį, betgi dažnai, oi dažnai paskui artoją, jo verčiama vaga seka varnas. - Nutilo lyg leisdamas atsiminti it po valandžiukės paklausė: - O gal kokią nors giesmę, a?
    - Šventasis Izidoriau, bus tų giesmių. Tikrai. 0 šiandien šeštadienis. Vyturio nesimato, o sakoma gi, kad gera vieta tuščia nebūna. Tegu ji ir nebūna tuščia, - pasakė  Eglė ir paradžiusi akimis Vidinį: - Ko taip nukritęs savyje? Čiulbėk!
    Ilgai laukti nereikėjo, kai Pastogės (Pastriekės) departamente pasigirdo pirma prasidedančio sodo sezono daina.

                        Aš tik vaizdus peizažais iš širdies keliu,
                        Juos apžiūrėdamas akim smalsiom.
                        Nepaskutiniai šie -
                        Dar bus daugiau,
                        Bet ligi šiol nepamaniau,
                        Kiek daug juose spalvų,
                        Kiek nuotaikų visokių -
                        Lig ašaros graudžios,
                        Lig netikėto šauksmo:
                        - Taigi ne, Varnai, tu
                        Tai aš namo skrendu,
                        Senatvėje palinkęs
                        Ir kuprotas…

    Daina tai kilo, tai geso, bet tuščios vietos net laike nebuvo, kol kažkas iš varduvininkų pasakė:
    - O sakei nemoki dainuoti?
    Tik dabar suvokiau, kad pradžioje paniūniavęs savyje - Savęspi - išėjau iš ten ir buvau atviras kaip išsigiedrinęs dangus, buvau toli toli, kur akys paskęsta toliuose.

                                                **************
      Jau kelis kartus girdėjau, kai šaukia. Ten, žemiau, po Pastogės departamento grindimis, irgi gyvenimas, bet ne toks laimingas, džiugus. Jeigu kas užklysta, tai gan retai. Ten šaukštai, puodai, indai. Net krosnis ten. Ten ir šaldytuvas, viryklė. Nusileidi pro angą iš Pastogės ir žinai, kad įkrisi kaip pirzius į bačką. Burbuliuok ką benori, o reikės padaryti, ką pasakys.
      - Pagaliau. Negi tau nebūtų gėda, jeigu ir medelius nubaltinčiau. Pažiūrėk, kaip gražiai žmonės tvarkosi. Knibžda kaip skruzdės, o tu? Buzoji, buzoji ir nėra nei supratimo, nei proto.
    - Nepavydėk, mama
    - Ką? - kilstelėjo balsą žmona.
    - Sakau, nepavydėk! 
    Žiūri akis išsproginusi, o man irgi nelengva prisipažinti, kad su Šv. Izidoriumi šnektelėjau,  su kitai dienos varduvininkais. Kažin, ar kas iš aplinkinių galėtų pasakyti, kad pas juos tokia publika  lankos. Bepigu jiems baltinti medelius ar dar ką daryti, kuomet palikti vieni sau. iš tiesų laisvo laiko daugiau negu proto.
    - Vakar tau žadėjau nueiti į parduotuvę, bet...
    - Palik parduotuvę ramybėje. Daryk, kas tau pasakyta.
    - Pati daug kartų sakei, kad žodį reikia tesėti. Nevaryk manęs į nuodėmę.
    -  Ryt Verbų sekmadienis, o mes... Bet jeigu iki šiol Dievas nedavė proto, tai jau tikrai neduos. Eik! Eik į parduotuvę.
    - Aš greit, mama.  Ir žodis  bus ištesėtas, ir medelius nubaltuosiu.
    Priėjau, apsikabinau per pavargusius pečius, glustelėjau prie savęs ir:

                        Kai kalba man ir sako:
                        - Pasenai…
                        Tai įžūlybė!
                        Nes tik netikelis
                        Po seną vaikšto ir negirdi
                        Kiek daug jaunystės
                        Savo kojom mina.
                        Ten - knygos parašytos,
                        Iš ten kaip žaibas
                        Švysteli dangus,
                        Žvaigždynai suspindi
                        Matyti - nematyti.
                        Žinai, jauti, kad jie nesvetimi.
                        Bet ne į dangų žiūri,
                        O į tav širdį.
                        Po tavo erdvę vaikšto jų šviesa-
                        Tai negi keista atsiminti -
                        Senatvė it pulsuojanti žvaigždė
                        Susirenką į vieną skaudžią gniūžtę,
                        Nesutelpa ir sprogsta savyje
                        Visur nueidama,
                        Išmokusi VISUR kaip oras būti…

    - Vėl Vidinis?
    - Mama, iki šiol nežinai, kaip labai tave myliu. O tu vis priekaištauji, kad aš vėluoju. Tai į parduotuvę,  tai pabaltinti  medelius ir… Nepavydėk, mama. Tai tu paskubi. Pažiūrėk, inkilą jau kada įkeliau, o varnėnų dar nėra. Ar manai, kad  dėl to nebus vaikų?
    - Eik.  Eik į parduotuvę..
                                    **************
    Balsiai turi savo parduotuvę. Privatukė. Ji tik už poros šimtų metrų. Tai panosėje esanti parduotuvė, kuomet pinigas pigesnis už kelionę ir todėl už tą pačią prekę reikia užmokėti daugiau negu  toliau esančioje Maxsimos parduotuvėje. Kelio iki jos per du kilometrus.
    Einu. Bet ne keista. Žingsniai skubūs. Net krūtinė gargaliuoja ir dūsta. Negi sugrįžęs dar nubalinsiu medelius?.
    Gal jūs abejojate, o aš, kaip regite - ne.
    Skubu.