Kantrybės taurės talpa

Įtempusi lanką nišlavinta moters ranka
Paleidžiu užnuodytą strėlę.

Už tas naktis, kai į pagalvę verkiau,
Kai bėgau namo per asfaltą duobėtą,
Už tai, kad daug kartų tą patį rėkiau,
Ko padoriai merginai rėkt nederėtų.
Apie tavo gyvenimą lėtą,
Apie vaiką, pagimdyti nespėtą,
Apie gudrų tavo piruetą,
Ir iš po pastalės ištrauktą pistoletą.
Apie nevykusį rikošetą,
Apie iš reikalo atliktą minetą.
Ir apie tai, kaip kaifo pagauta paaukojau aukso monetą.
Apie „garsų“ keliautoją Pigafetą,
Kuris neprašytas įšoko į Magelano „karietą“.
Apie naują mano išrastą dietą,
Kaip pasiekti konclagerio kalinio siluetą.

Užkniso, palik, stumk kuo toliau,
Palik savo degančią ramybę šaldytuvo kameroj,
Užsidariau. Izoliacija apsivyniojau veidą,
Pasmaugei manyje moterį-katę,
Kuri bėgo Betmenui pavymui,
Bet įkrito į Džokerio sieros rezervuarą,
Ir pati save į kapus nuvarė.
Bet moteris-katė – juk gyvenimai devyni,
Tai ir mindo kailiuką godzilos septyni,
Tai murkdo lyg vargšę Biliūno katytę,
Gibonai ir riebūs rembo gerai įmitę.
Katytės kaulus traiško pikti bušidistai,
Ir begalviai sudegusio teatro artistai.

Ji trokšta, ir troškulį maldo krauju,
Kurs teka iš venų katyčių kitų.
Ji laka, ji springsta, lyg šuo dešimt metų negėręs,
Kvatoja – jos kapui jau paruoštos gėlės.
Ją smaugia, šlapi lediniai krumpliai Gilgamešo,
Dabar jai padės nebent citrininis Viva Freshas.

Bet ji ji ji. Dar kartą ji. Nes ji
Ji deivė nemari. Ji ta, apie kurią lakioja
Liuciferio pasiuntiniai.
Ji eina drąsiai, stato koją,
Ant sąžinių. Ir lydos plastmasiniai pažadai.