Vis tie pinigai... (4)

Sekmadieniais, kai lieka vieni, po kiaušinienės, Stasiukas visą laiką stebi, ką veikia Elziukė. Jei ji nukrausčiusi stalą ir sumazgojusi šaukštus eina į klėtį ir užsidaro, tada ir jis eina į kamaraitę valandėlei užmigti, o jei ji ką nors darbuojasi kieme, jis niekur nesitraukia ir sekioja iš paskos: gal paprašys ką atnešti ar paduoti, ar šiaip ką nors padaryti.  Stasiukas tuoj skuba patarnauti. Nieko nepadarysi. Nuo pat mažens įpratęs būti siuntinėjamas, o čia gi Elziukė... Jeigu ji lieptų, tai jis ir į ugnį šoktų - taip norisi jai įtikti. Jei ji ima tuščią kibirą nuo kaladės ir eina prie šulinio, tai Stasiukas stveria jai iš rankų ir pats atneša vandens. Jei Elziukė nueina prie malkų, tai atneša tik pirmąjį glėbį, o daugiau prineša Stasiukas. Jis neprašomas skiedryne priskaldo balanų pakūroms, o kai Elziukė ant prieklėčio sėdėdama šukuoja savo gražius ilgus plaukus, jis stovi priešais ir nuoširdžiai gėrėdamasis sako:
- Kokie gražūs tavo plaukai. Blizga kaip šilkiniai.
- Tikrai? Nė nepagalvojau, - atlaidžiai šypsosi ji. - Kad tu žinotum, kaip man jie nusibodo, kiek turiu su jais vargo, kiek atima laiko.
- Bet už tai kaip gražu. Ar taip gali būti sunku šukuoti plaukus? Jei taip sunku, tai aš galiu sušukuot.
Elziukė jau visai juokiasi:
- Aš pati per savaitę beveik nešukuoju, o kada tu man šukuosi? Nėra laiko. Pasidailinu tik priekyje, prie kaktos ir užsirišu skarelę. Vis žadu nusikirpti.
- Tik jau nesukvailiok. Nukirpt tokius plaukus, tai tas pats kas nukirsti ranką. Iš karto „koliekas“.
- O kodėl, Stasiuk, tu čia tiek metų tarnauji ir už dyką? - staiga surimtėjusi mergaitė pakeitė kalbą. - Kodėl nepasiieškai kitos vietos? Suaugęs vyras, bet kur galėtum tarnaut už gerą algą. Užsidirbtum nors apsirengt žmoniškai. Žiūrėk, Povilas net dviratį nusipirko ir kaip pasirėdo sekmadieniais.
- Nežinau, niekada nepagalvojau, - nežino ką pasakyt Stasiukas. - Aš čia nuo dešimties metų. Pripratau prie visų. Nežinau, kaip būtų kitoje vietoje. Gal nemokėčiau.
- Tie patys darbai visuose ūkiuose. Nebūtų kitaip ir kitur, tik tiek, kad metus išdirbęs gautum algą ir pavalgęs būtum sočiai. Baisu ir pagalvot, koks čia valgymas pas tuos Musteikius, - net nusipurtė Elziukė. - Kodėl taip yra, kad tu čia nuo pat mažens?
- Nežinau. Turėjau tik močiutę. Čia tarnavau jau kelis metus už piemenį. Kai ji pasimirė, taip ir palikau. Neturėjau kur kitur dėtis.
- Ar tik vieną močiutę turėjai? Kur tėvas, motina?
- Nemačiau aš jų nė vieno. Sako, kad motina mirė, kai visai mažučiukas buvau. Tai ir augino močiutė.
- Tokios tokelės, - atsiduso Elziukė. - Išeina, kad tu lyg koks Musteikių augintinis. Na, ką gi, patogu turėt tokį augintinį samdinį už pavalgymą.
- O kodėl tu, Elziuke, tarnauji? Ar tu irgi neturi tėvų?
- Ne, dėkui Dievui, aš turiu abudu tėvus ir dar dešimties metų broliuką, - džiugiai atsakė mergaitė. - Turim ir savo namuką miestelyje. Yra kur gyventi ir tarnauti, po teisybei, man nereikėtų. Mes abi su mama verpiam, audžiam ir iš to visai neblogai pragyvenam. Kartą laikraštyje perskaitėm, kad Dotnuvoje galima nusipirkti tokias „protingas“ stakles, kurias reikia tinkamai nustatyti ir jos pačios audžia visokiais raštais vienpales staltieses, lovatieses. Tik reikia labai mokėti nustatyti. Nusprendėme su mama jas įsigyti. Visa bėda, kad labai brangiai kainuoja. O tiek pinigų mes neturime, todėl sugalvojom, kad man reikia kiek patarnaut. Kiek aš uždirbsiu, kiek mama, sudėsim į krūvą ir pirksim. Ir tarnauju aš iš viso tik antri metai.
- Bet ar žinot, kur yra ta Dotnuva? Tur būt labai toli? - susirūpino Stasiukas. - Ar mokėsi su tokiomis staklėmis dirbti?
- Nusipirkus stakles, ten vietoje apmokina ir tada į namus atveža. Taip laikraštyje rašo.
- Bet kaip pasiekti tą Dotnuvą? Ar žinot?
- Rasim, ne bėda, kad tik punigų būtų.

Neilgai truko pasiliekančių namuose samdinių šventės su kiaušiniene. Atostogų į namus parvažiavo Agnutė. Į miestelį bažnyčion tik Steputė su tėvais važiuoja. Agnutė nemėgsta. Buvo gal kokį kartą kitą, o dabar lieka sekmadieniais namuose. Tai sode po obelimi pasitiesusi gūnią gulėdama skaito knygą ar atsisėdusi siuvinėja, tai prie šulinio skalbia ir čia pat, patiesusi ant pievos savo skalbinius, džiovina prieš saulę. Kai namuose savas žmogus, nelandžiosi po gūžtas ieškodamas kiaušinių. Pietums tenka tais pačiais barščiais, kurie nuo pusryčių liko, pasitenkinti.
  Kai prasidėjo darbymečiai, tai ir patys Musteikiai rečiau bevažiuoja bažnyčion. Per savaitę sunkiai dirbus, norisi ir pailsėti, pasiruošti kitai darbo savaitei: tai grėbliui dantis iškrito, tai dalgiui kotas nulūžo, tai vežimo ratas vos laikosi. Ką šiandieną padarysi, nereikės gaišti per darbymetį.
  Nuo rugiapjūtės kai prasideda, tai darbas darbą veja. Išvargę, nusiplūkę kiaušiniautojai pikti ir irzlūs.  Elziukė irgi nebe tokia linksma ir Stasiukui nedrąsu prie jos arčiau prieiti. Jis turi didelį sumanymą, per visą vasarą širdyje nešiojasi ir vis laukia tinkamos progos. Bet kai ta proga pasitaiko, jis neišdrįsta ir gana. Kartą, kai visi buvo išvažiavę per Mykolines į atlaidus ir jie buvo likę vieni, buvo puiki proga, kad vargu ar pasitaikys kada geresnė. Stasiukas sekiojo Elziukę visą dieną, bet taip ir neišdrįso išsižiot. O pasikalbėt labai reikia, oi kaip reikia. Sparčiai artėja Kalėdos, o po Kalėdų Elziukė išvažiuoja ir tiek tu ją daugiau pamatysi. Kaip tada jai išsakysi kas ant širdies guli?
Mato Stasiukas, kad ilgiau laukti nebegalima. Per jo tokį neryžtingumą gali viskas nuieiti niekais. Kaip bus taip bus, reikia ryžtis vieną kartą ir jis nieko nelaukdamas, pamatęs, kad Elziukė nuėjo į daržinę šieno, atsekė paskui ją.
Elziukė, pamačiusi jį taip netikėtai pasirodžiusį daržinėje, sunerimo.
- Ką tu čia veiki? - griežtokai paklausė ji.
- Nepyk. Sėskim va čia ant balkio, pasišnekėti reikia, - paėmė jis ją už rankos.
- Rado laiką šnekėt, - nerimavo Elziukė. - Kai pamatys šeimininkas, kad mes čia daržinėje...
- Elziuke, tu jau greitai išvažiuosi, aš tavęs nebematysiu. Taip ir liks viskas nepasakyta.
- Na, ką gi tu čia man nori pasakyt? - jau švelniau paklausė Elziukė.
- Aš galvojau, galvojau, dieną naktį galvojau, seniai sugalvojau, tik vis nedrįsau tau pasakyt.
- Įdomu, - jau ir mergaitė susidomėjo. - Ką tokio tu sugalvojai, kad nori būtinai man pasakyti?
- Tekėk už manęs, Elziuke, Ką? - Stasiuką net prakaitas išpylė. - Atsiimsiu aš iš Musteikio visus savo uždirbtus pinigus ir nupirksim tas tavo stakles. Nebereikės tau daugiau pas ūkininkus tarnauti.
- O, vargeli, tu mano. O aš galvojau, kas čia galėtų būti? - paglostė jo ranką Elziukė. - Tu toks geras vaikinas, o aš nori nenori turiu tave apvilti.
- Na, tikrai, - nelabai perpratęs jos žodžius Stasiukas su užsidegimu šnekėjo toliau. - Nusipirksim stakles, abudu dirbsim ir pagaliau aš galėsiu ištrūkti iš tos Musteikynės. Aš dirbt netingiu. Nei geriu, nei rūkau, visur tavęs klausysiu. Kaip tu sakysi - taip ir bus. Neleisiu tau sunkiai dirbti, sunkius darbus aš pats padarysiu, visur pavaduosiu.
- Viskas gerai, Stasiukai, tik tiek, kad aš jau turiu jaunikį... - buvo priversta atvirai prisipažinti Elziukė. - Pavasarį žadame „ženytis“.
- Kaip čia gali būti? - nenori patikėti Stasiukas. - Turi jaunikį, ruošiatės vestuves kelti, o per visus metus nė akių neparodė?
- Jis irgi tarnauja. Tik labai toli, kažkur prie Latvijos sienos. Dėdė „prirodyjo“. Ten daug didesnes algas moka. Iš tokios tolybės neatvažiuosi, kada sugalvojęs.
- Tai jau žinoma. Jei turi jaunikį, tai man nėra ko norėt, - visai nusiminė Stasiukas. - O aš tiek galvojau, dieną, naktį.
- Tau nėra ko nusiminti, - švelniai ramino Elziukė. - Tu toks puikus jaunas vyrukas, gausi net geresnę už mane. Tik neskubėk, paspėsi. Na, o iš čia tau reikia sprukti. Kad tik panorėsi, visur gausi vietą. Blogiau niekur nebus. Pamatysi daugiau žmonių, jaunimo, mergaičių. Ne vienas Musteikių vienkiemis sviete. Yra ir gerų žmonių. Pernai tarnavau Ilgalaukyje. Ten šimtą kartų geriau negu čia.
- Tai duok. Nunešiu iki tvartų, - paėmė iš Elziukės rankų rezginę su šienu, - o aš apie tave vistiek galvosiu. Niekada nenustosiu galvoti. Nereikia man daugiau jokių mergaičių, geriau jau liksiu visai vienas „neženotas“.