Atsėmėnos Žemaitė

Ēdama par lauka pro krūmaliu guota
Ė snėigās par nakti žuolė papudruota,
Saulē jau pakėlos vėrš nomū mūriniu
Ė iš vėsų kertiu tomsomus ištrīnus,
Pamatau pulkieli žvirbliu šakuo medė
Šuokinie ė čėrškau tarsi kou atradė.

Tuokė rīta gruoži brendont ont Velīku
Īr Žemaitė Raštus mums vėsėms palėkus.
Padūmvus žemė, atlīdio nusmėlkus,
Tuolėmas suodības pamiškie kāp sėlkės.
Dūmā sklaiduos patė pažemė be viejė,
Lašā nu varviekliu dar nenuvarviejė,
Vo takā par snėiga kou tik supėlkava,
Ger mėškā sustīrė pėlka dongaus lava.
Ė šėrdės pajotus laika tou viltinga
Čėrškau kāp tėi žvėrblē krūmė sosėlindė.

Barbē brauk par veida vies dā neatšėlės
Tarsi kaima kūtie lėižovio veršielis,
Vo ana atnešus potras posė viedra
Džiaugas tuokė dėino, nuors dongos nier giedros.
Kors su skėluom pirti, rēks vėskou nuplautė,
Kvėis gerus kaimynus alaus paragautė.

Iš Žemaitės Raštu ruoduos vėskas pėnas
Ė buities sermieguo vėn gruožio dabėnas.
Tėi vaizdā iaugė i anuos lėkėma
Nu seniausė laika, nu pat užgėmėma.