Didžiausias pasaulyje praradimas

Naktis juoda ir mano mintys juodos,
Likimas pabėrė laimingus karolius,
O aš basa per praradimų gruodą
Renku juos skaudžiai nusibrozdinus kelius.

Tik rankos, tavo šilumos nejautę,
Sugrubusi ir sužeista viltis šalia...
Žinau, pasėtą blogį reikia pjauti,
Tiktai ražienos nesužels veja žalia.

Ir pro pavargusias tavas blakstienas
Praslydęs prakeiksmas sublyksi akyse,
Vaidinam netektį abi šiandieną,
Tačiau  vėl žemint nesileisiu niekada.

Tiesiau paliesti vėlei tavo ranką,
Bet ji nutolo patraukta man nelauktai.
Gėla užgriuvo, bet kaltė išsenka,
Nutrūko sąsajos, išdilo kaip sapnai.

Buvai brangiausia, ką turėjau žemėj,
Buvai kaip saulė sužydėjus rytuose,
Dabar esu tik vargana Pelenė,
Pametus motinos portretą dausose.