Jie žiūri į besikeičiančias formas
kol užhipnotizuoja mintis
kol ausyse skamba
tik-jūra
ir nugara ima ristis
šiluma
skleidžia šviesą
kaip jonvabaliai
ir ugniniais delnais
matuoja atstumus
iki kito
sugijimo
nors iš ryto
nepamena
ar tikrai vakare
taip
skaudėjo.
Hipnozės metu
pamiršta saulėtekį
(užsimerkę
smerkia
tamsą) -
šermukšniais
atplėšia
akis
kai būna vėl sutemę.
Jie semia lietų
nes trūksta vietų
saulėkaitai
ir sapnams
(ten nėra džiovintuvų).
Tyliai skleidžia šviesą
išbraidę savo tiesą
iki pirštų galų
nugludinę akmenis
iki siūlų kamuolių
mėto juos
kaip išsvajotus
saulės spindulius
ir stengias
kaskart
pagaut
kuo tiksliau
-
puikiausia
jei randa pradžią-
užhipnotizuoja mintis
kol ausyse vėl skamba
-JŪRA-
tik tada pamiršta
kaip vakarais
ima skaudėti.
Lyg per rėtį-
su kiekvienu
vis mažiau dusliu
širdies dūžiu
iškrinta
visas sunkumas-
bangomūšoj
lieka tik jonvabaliai
ir mintys dėžutėse tyliai
paskandinamos –
tikslas pasiektas.