2009 04 05
Maniau, jog meteorai krito,
O čia - tik tu su paukščiais plaukuose
Palinkus virš vonios sau virpi.
Vandenį įkaitusį leidi,
Kad miegoti galėtum ramiai,
O aš einu į debesis nakties pažvelgti,
Kad likęs tamsoje galėčiau
Rasti kelią į patalą šalia tavųjų paukščių.
Ten oranžiniai rūko medžiai
Skleidžia kvapą žievės, palietęs
Juos pirštais suprantu ten
Išskrenda nakčiai tavieji sargai,
O ir aš su jais susirentęs pastogę
Mėgaujuosi krentančiais tavo
Sapnais. Už tūkstančių myliu,
Kai perpykęs susikraunu lagaminus
Ir iškeliauju... tu šnabždi,
Jog grįžčiau, tai ne prašymas...
Tikiu tuo. Trūkumas?
O aš su savo lagaminais
Galiu eiti po velnių
Į visas keturias pasaulio šalis
Su savo pykčiu, kai jį nuplauna
Pavasario liūtys grįžtu,
Sudeginu senus lagaminus
Ir sėdžiu;
Ir kalbu su tavaisiais...
O akyse – tos saulės vis nesiruošia gesti.
Meteorai sakysi...
O aš žinau, tai tam, kad grįžčiau.