Ten dar nebuvo krizių, nes Lietuva lietuviams
Priklausė, kaip valstybė, vieninga ir laisva.
Nuo Vyslos iki Volgos, nuo Baltijos lyg Krymo
Skambėjo tik lietuvių lietuviška šneka.
Ten, kur laukiniai Vakarai ir kur pliusistų sektos,
Savo jevrosojuze kryžiuočiai baliavojo.
Padidint lebensraumą, į rytus jį praplėsti –
Pagėrę Kvendlinburge iš ryto sugalvojo
Brunonas, Vyzenttalis ir dar keli šamanai
Žvalgybai labai tiko – beliko ten nukakti.
Kaip dera gėjams - partijose, elgės kultūringai –
Kartu mokins darželiuos, kaip homikais patapti.
Taip pat panų kabinti, nes vokiškos juk baisios,
Turistinis marketingas į Lietuvą viliojo.
Be to, savoj šaly, per raganų medžioklę,
Visas gražias sudegino ar maistui suvartojo.
Atvykę į pasienį tarp Lietuvos ir Rusios,
Girti kažkaip prie Krymo taboro atropojo.
Pamatę taboriečiai kvailas kryžiuočių rožas,
Parduoti kvaišalų Brunonui greit sumojo.
Į kvaišalus jie greitai išmainė savo toras,
Ir pripučiamą lėlę, konservus košerinius.
Brunonas greit išlūžo – nes jam tai pirmas kartas,
Kolegos jo dar ėmė daryt žolės suktinius.
Fon Vyzenttaliui užvežė, panoro tas bandyti,
Iš miegančio Brunono judėją padaryti.
Tai reikia tik, kol miega, Brunoną apipjaustyt,
Ir dar macų su krauju kilogramą suryti.
Per kvaišalus sumaišė jis galvą su galvute –
Nupjovė jis netyčia peiliu Brunonui galvą.
Iš ryto prablaivėjęs išvydo, ką padaręs –
Suprato, kad į rojų užkirto jis sau kelią.
Ne tik pliusistų rojun, bet net ir judaistų
Brunoną „apipjaustęs“ jis niekaip nepatektų.
Su Beginu, Dušanskiu, Šaronu ir Raslanu
Arabų vaikų kraujo ten niekad neragautų.
Ir nutarė suversti visas kaltes lietuviams,
Kurie, savaime aišku, yra netolerastai.
Ir zoofilams, gejikams, visų rūšių sektantams
Rekomenduot nevykti į šį pagonių kraštą.
Ne konkurentų ar draugų kryžiuočiai užsimanė,
Jiems prireikė lietuvių, kaip maisto ir vergų.
Šamanai jų panoro, kad dėl kryžiuočių stabo
Lietuviai nenorėtų lietuviškų dievų.