Lyriniai nestabilumai

Kada užčiaupsim koseres kenkėjų,
Kur narsto po kaulelį mūs eiles,
Kada tas laikas bus atėjęs,
Kuomet rašysim sielos balades?

Nenoriu šilumos ir lengvo vėjo,
Kas prašė, vasara, ko atėjai?
Aš noriu amžino rudens ir darganos alėjų,
Tetrokštu suktis kailiniuos, kai iš dangaus
lietaus fontanai liejas.

O saule, tu švieti nuplėšdama
be prievartos manus rūbus,
Ir laimę - endorfiną gamini.
Bet tuštumos, kuri didėja iš vidaus,
Jau neužpildys šiltas vėjas.
Eilėms užgimti reikia
darganos.