Daržas

-  Aš noriu miego. Mano lapai labai sunkūs. Man skauda galvą. - Pasiskundė senas kopūstas.
    Kitą rytą nežinia iš kur atskrido erelis, ir, pagriebęs nuo žemės, išskrido su kopūstu. Tam ereliu galvos skausmas nerūpėjo, jo sparnai neapsunko, bet rytą pabudęs iš miego jis užsinorėjo maisto. Jo šeima smaguriavo kirminais, bet šeimos galva  nebuvo eilinė. Erelio giminaitis, karališkasis erelis, kartą pasiūlė pamėginti ne vien gardumynus iš vabzdžių pasaulio, o ir mažiau judančias daržoves. Karališkajam ereliui daržoves pasiūlė jo žmona, karališkoji erelienė, kuri nejautė jokio smagumo elgdamasi taip pat, kaip ir visos kitos erelienės - krisdama kirminus.
    - Sveikas, aš esu kopūstas. - dar nesupratęs, kas vyksta, ištarė senas kopūstas. - Aš noriu miego, tai, manau, nusnūsiu. Visada galvojau, kad mano lapai sunkūs, bet, keista, dabar jų beveik nejaučiu. Turbūt kaltas padidėjęs galvos skausmas.
    Kitą minutę karališkoji erelienė, skrisdama pro šalį, išsprogdino akis, matydama, kad kažkoks paprastas erelis keliauja su kopūstu. Juk kopūstus valgė tik ji! Paukštė nėrė žemyn, lyg pakirsta kulkos, ir netikėtai tvojosi į didžiulę ant žemės tvarkingai sukrautą šieno krūvą. Tuo pat metu paprastas erelis labai išsigando, nes erelienė kaip vėjas dūrė žemyn vos už kelių metrų nuo jo. Kaip nutinka gilia susijaudinus, erelis atpalaidavo nagus, ir kopūstas nukrito tiesiai ant erelienės galvos.
    - Aš jau pamiegojau. Galiu prisiekti, kad prie to medžio esantis lapas - mano! - vėl pasiskundė senas kopūstas.
    Karališkoji erelienė, sugėdinta, bet nesugebėjusi nusižudyti, kaip ji bandė krisdama, dabar gulėjo apsimesdama mirusia, ir pirmą kartą išgirdo kopūsto mintis.
    - Sakai, kapūstal, kap tu atsarad mūs vietovj? - pasakė erelienė.
    - Aš nežinau. Mano protėviai priklausė valstiečiui. Tas valstietis pasimirė, o po jo niekas neatėjo. Tada ir aš atsiradau. Taip man sakė gyvenimo medis. - atkirto kopūstas.
    - Sakai, kapūstal, a tu žin ka a valg toki kap tu? - pasakė erelienė.
    - Aš tokio dalyko nežinau. Man nėra skirtumo. Anksččiau mus valgė valstiečio vaikai. Taip man sakė gyvenimo medis. - atkirto kopūstas.
    Kitą minutę prie keistosios poros priartėjo paprastas erelis, kuris jau atsitokėjo ir norėjo sužinoti, kas atsitiko. Jis pagalvojo, kad pražiopsojo šūvį, dėl kurio krito erelienė, dėl to norėjo aplinkoje pasiteirauti, iš kur šauta, ir patikrinti, ar erelienei jau nebėra ateities. Taip daryti erelį išmokė tėvas, garsus visame darže. Jį pažinojo visos gėlės, nes tėvas pernešdavo jų sėklas.  Jo neapkentė visi lapuočiai, nes nusileidęs vis kokį apdraskydavo. Jį garbino valstietis, bet kiekviena pasitaikiusia proga bandė pašaut.