Te trenkia tas žaibas,
Myluoja mane savo
Pragariškai geidulingu karščiu.
Sudegti nenoriu, bet
Visa savo sielos esybe
Geidžiu nudegti nuo
Visa naikinančio jo žvilgsnio,
Noriu nubusti
Jo žibuoklę iš sapno
Prikeliančiame glėby.
Te įpučia jis į mano sielą
Vasaros audrą,
Paskandina verdančio
Kraujo pursluose.
Nesipriešinsiu niekada, ne...
Tik siekiu paliesti
Tą euforijos galią,
Kuri kažkada
Parklupdė Ikarą su pačia
Slapčiausia rojaus giljotina.