Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kažkas yra pasakęs, kad žmogaus gyvenimas – „buvimas tarp šviesos ir tamsos“. Tačiau, mano nuomone, tik mes esame atsakingi, kokių akimirkų, šviesesnių ar tamsesnių, bus mūsų kasdienybėje. Aišku, visa tai priklauso nuo to, ko ieškome, siekiame gyvenime, kiek stengiamės tobulėti, būti tikslo žmonėmis. O gal esame priklausomi nuo mus supančios aplinkos, kuri mums nė neleidžia pažvelgti į savo vidų ir atsirinkti to, kas mums išties brangu? O gal tiesiog prigimtis draudžia kištis mums į pačių gyvenimus ir užkerta kelią savęs pažinimo link?
Manau, žmogus gali save kurti, formuotis pats kaip individuali asmenybė. Jis atsirenka didžiąsias vertybes ir jomis vadovaujasi gyvenime. Vienas filosofas yra pasakęs, jog „žmogus tai lyg žaibas danguje“. Kitaip sakant, žmogus yra toks, koks yra. Jo prigimtis nenuspėjama ir nepakeičiame, nulemta. Tačiau nedrįsčiau sutikti su tokia nuomone. Manau, visus savo sprendimus priimame patys ir nėra tokios prigimtinės jėgos, kuri vestų ten, kur kasnors pirštu parodys. Juk žmogus iš prigimties nėra nei stiprus, nei silpnas arba, anot Dostojevskio, yra tik „drebanti drebučių krūvelė“. Žymus filosofas Nyčė yra sakęs, jog prigimtis tėra duotybė, iš kurios galime save sukurti. Kiekvienas gali tapti tuo, kuo potencialiai gali, žinoma, jei pasiryš ir rizikuos. Turbūt Ričardo Bacho apysaka „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ puikus savęs kūrimo ir tobulinimo pavyzdys. Pagrindinio šio kūrinio veikėjo Džonatano gyvenimas – nuolatinis savęs ieškojimas ir pažinimas, begalinis ėjimas į tobulybę ir save, atkaklumas ir ryžtas. Visa tai nudažo jo gyvenimą ryškiausiomis spalvomis. Taigi savo pastangomis galime rasti savyje tai, kas leidžia kurti ir tobulėti.
Tačiau turėtume suprasti, jog kartais neužtenka individualių pastangų tam, kad geriau pažintume save. Matyt, kad išmoktume dvasiškai tobulėti ir nepalūžti šiame tarsi A. Škėmos „Baltos drobulės“ „skeveldrų sudarytame pasaulyje, turėtume dažniau pasisemti išminties iš knygų. Manau, ne pro šalį būtų paimti į rankas Bibliją. Juk ši gyvenimo knyga yra labiausiai verčiama pasaulyje. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Šventasis Raštas reikalingas įvairių pasaulio tautų ir rasių žmonėms. Ši išminties knyga padeda ir pataria, kaip kurti save, kokias vertybes branginti ir ko gyvenime atsisakyti. Tad ir mes, lietuviai, turėtume dažniau pavartyti Bibliją, kad suvoktume, jog dekalogas taip pat padeda atsinaujinti iš vidaus, prisiminti ar atrasti tas tikrąsias vertybes. O tai be galo svarbu. Juk ir garsi lietuvių rašytoja J. Ivanauskaitė pripažino, kad semdamasi išminties iš svetimų kultūrų, atrasdama dar nematytą pasaulį, ji sugebėjo geriau pažinti save.
Bet dažnai geriausia gyvenimo mokytoja – patirtis. Juk liaudies išmintis byloja, jog iš klaidų mokomės. Tad gal verta pasiduoti likimui ir tiesiog aklai žiūrėti, kokius jis mus sukurs, kur nuves? Kokie pagaliau taptume? Deja, pavojinga apleisti savo gyvenimus. Juk niekada nežinai, kada jame gali atsirasti tiek tamsos, kad sunku bus rasti šviesos jungiklį ir pabėgti iš grėsminga juoduma apglėbto pasaulio. Ypač, kai jo pamatuose tarytum veriasi bedugnė, ir iš jos kylantis blogis ardo gyvenimo tvarką, gniuždo žmogaus dvasią. J. Apučio prozoje taip pat svarbi ši problema. Jo žmogus jaučia aplink save tvyrančias neaiškias jėgas, pasaulis dažnai pasidaro keistas, neatpažįstamas, baugus. Todėl veikėjo spontaniškas, nemotyvuotas elgesys kyla ne tiek iš jo paties, kiek iš pakrikusio pasaulio.
Ir savo bendraamžių tarpe teko matyti tokių situacijų, kai aplinka priverčia palūžti. Liūdna žiūrėti į akis žmogaus, krentančio į bedugnę ir nė nemėginančio sustoti ir vėl pakilti. Ypač, kai tas žmogus neturi kur atsiremti, yra našlaitis. Toks buvo mano pažįstamas, kuriam didžiulę įtaką darė jo draugai, bendraamžiai paaugliai. Palaipsniui degraduodamas, jis ėmė vartoti narkotikus, kurie vaikiną privedė iki savižudybės. Skaudu ir pikta, kad kai kurie žmonės susikuria tokius beprasmius gyvenimus, taip pat dėl to, kad kartais aplinkybės nepalieka kitokios išeities.
Taigi, kiekvienas žmogus turėtų pagalvoti, ar jis pats kuria save, ar yra tarsi už virvučių tampoma marionetė, kurios gyvenimas nulemtas prigimties ar jį supančios aplinkos. Tuomet galbūt suprasime, ko išties norime, ir galėsime savo gyvenimą nudažyti tokia spalvų palete, į kurią žiūrint neliktų nieko, išskyrus pasigerėjimo jausmą.
2009-03-30 14:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 18:12
Labai gražu, prasminga....;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-30 18:26
Edvinas Stonikas
"Taigi, kiekvienas žmogus turėtų pagalvoti, ar jis pats kuria save, ar yra tarsi už virvučių tampoma marionetė, kurios gyvenimas nulemtas prigimties ar jį supančios aplinkos."
Jeigu žmonės pradės galvoti apie tokius klausimus, jis jau bus tas asmuo kuris kuria pats save. Nes neįsivaizduoju kaip žmogus galvojantis kokiu jis norėtų būti, galėtų būti tampomas už virvučių.
O šiaip viskas gražu.
Ačiū kad priminei apie Džonataną Livingstoną, senei ruošiausi jį perskaityti, dabar tau priminus tai tikrai ir padarysiu. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą