Manęs neperskaitysi detektyvuose Agatos Kristi,
neįžiūrėsi giliuose paveiksluose Rembranto.
Aš moku vaikštinėti atbrailom ir nenukristi,
buriuoti viltimi tuomet, kai nesimato kranto.
Dar kartais moku pergudraut sekiojantį šešėlį,
išeiti iš savęs, pajusti, kaip kasdien lengvėju,
išnarstyti lig pamėlimo Persį Bišą Šelį,
banguojančiam sapne sutikt Ernestą Hemingvėjų...
Nebežinau, kaip nutapyt minties eskizų seką.
Nesu poetas, kad ir kiek save kankinčiau.
Ieškodamas nuogos tikrovės, pamirštu Balzaką.
Vaikydamasis genijų, nutolstu nuo da Vinčio.
šiek tiek trūksta gyvybės, tikrumos jausmo. lyg geras juvelyras būtų kaldinęs kamėją be jokių jausmų, abuoja širdimi.., tikiuosi, Gražuoli, kad išsiveržus pavasariui, tarp eilučių pulsuos ne tik rimai su ritmais, bet ir širdis;)))
Buriavimas viltimi susietas su krantu - taikliai. Dar trečios strofos antra eilutė - įdomi, kai pagalvoji. Tačiau tekstas toks šaltokas, rods išprotautas, tie vardai - sumanymas, bet (mano skoniui) truputį nevykęs, vis erzina. Per daug. Gražiai praplaukia viskas, ir tiek, nors ir turi grožio. 3+