Na prie ko čia kiaulė?

Push me. And then just touch me. Till I can get my satisfaction.
Vert.: Stumtelk. Paliesk. Kol pasitenkinsiu pilnai.

Už šią pjūklų muziką gausiu nuo kaimynų… Bet šeštadienis, ar negaliu pasilinksminti? Pagaliau, turiu teisę klausyti nuotaiką atitinkančią muziką. Gerai Elton John “Liūto karaliaus” meliodija, bet man dabar reikia Benassi pjūklų.

Užmiršau apie ką norėjau rašyti... Palaukit. Kur tas minties siūlas nuklydo?.. Renku nuotrupas, aha, apie žmonas, nepaliekančias mušeikų alkoholikų vyrų... Apie meilę. Apie gyvūnėlius... Hm. Kažką sakiau rašysiu, bene apie pyktį? Nee, atrodo apie sprendimo priimti negalinčią moterį... Aaaaatsiminiau, norėjau rašyti apie žmones-kiaules, bet pamaniau, kad tie gyvūnėliai nenusipelnė tokio pažeminimo, ir rašysiu tiesiog apie žmones. Tai savaime viską ir pasako, ir visos reikalingos prasmės sutelpa žodyje „žmogus“. Ir dar daugiau jų, virsta per kraštus tos prasmės, kaip McDonaldo free bulvių maišiukas.

Kiaulė – kodėl prigijo šis žodis žmogui? Man kiaulytės – vieni mylimiausių gyvūnų, jos juokingos, gražiai darniai kriuksi, savotiškai maloniai kvepia – kaimu, šienu, dar yra simpatiškos pažiūrėt ir niekada specialiai nei kerštauja, nei kenkia, anie keikiasi. Tiesiog sau romiai kriuksi, ir tiek. Bet štai išgirsti: „Zigmas – tikras kiaulė“. Ir jau matai akyse vaizdą vyro, kuris mažų mažiausiai apsimelavo, pavedė, neatidavė skolos, pakišo jus, arba su žmona elgiasi kaip tironas. Ir panašiai. Tai kaip dabar užsieniečiui, atvykusiam, sakykim, iš kitos galaktikos, galvoti apie kiaulę? Sus scrofa domesticus.

„Kiaulė pagarsėjusi kaip nešvarą mėgstantis gyvūnas. Tačiau suteikus tinkamas sąlygas, ji mielai maudytųsi. “
Juk tik žmogaus dėka kiaulė mina mėšlą. Tvarte ėda baisiomis sąlygomis ir miega ten pat, kur š... ko... Man gaila gyvulėlio. O jos tokios įdomios, ir nekvailos nė per nago juodymą. Štai mažas paršiukas ėda, čepsi iš lovelio. Tas lovelis turi rankenėlę pakėlimui, per lovelio vidurį. Paršiukas ją mato, ir mąsto, kad čia yra perskyrimas, ir kitoje lovelio dalyje yra kitoks ėdesys, tad paėdęs iš vienos „dalies“, pereina prie kitos.

„Jau senokai žinoma, kad moksliniams bandymams kiaulės tinkamesnės, nei šunys, žiurkės ar net beždžionės. Kiaulė – vienintelis gyvūnas, galintis įdegti. Nors dantys gerokai didesni už žmogaus, bet kramtymo aparatas toks pats. Kaip ir vaikams, paršeliams iškrinta pieniniai dantys ir užauga nuolatiniai. Panašūs ir vidaus organai – žmogaus ir kiaulės širdys plaka maždaug tiek pat kartų per minutę. Arterijos tokios pačios; hemoglobino, proteinų, kraujo kūnelių apimtis beveik sutampa; panašūs inkstai, kepenys ir kiti organai. Net stresui kiaulės jautrios kaip ir žmogus. Veterinarai, gydydami šiuos gyvūnus nuo infarkto, dažnai duoda jiems raminamųjų. “ Wikipedia (tingėjau kapstytis giliau).

Taigi, kas nutiko, kad kiaulaitę taip žeminam? Ar jums žmogus, besielgiantis savanaudiškai, piktai, kvailai, piktybiškai, panašus į paprastą naminį gyvūną, kuris rūpinasi savo vaikais, tvarkosi „po ūkį“, niekam nekelia pavojaus (nebent užpultum vaikus)? Man – ne. Nes reta kuri naminė ar laukinė kiaulė pasakytų (na, tarkim, jei mokėtų kalbėti) tokius žodžius, nuo kurių kitas žmogus pasijaustų nieku, nuliu, mažmožiu... Arba sugalvotų apgauti: pasakytų „aš tave myliu“, o už akių pasakotų paskalas.
Baisiau, kai žmogus, sugriovęs kažkam gyvenimą, visuomenėję yra laikomas kiaule. Kodėl? Ar todėl, kad reikia kažkaip pavadinti, o necenzūriniai žodžiai spaudoje nekaip skamba? Gerai, gal šie posakiai ateina iš lietuvių tautosakos, bet būkim šiek tiek protingesni, raskim kūrybiškesnių palyginimų tokiems žmonėms. Pati dabar galvoju... Na, kad ir imbecilas. Bet paskaitau aprašymą – tai yra liga. O ligotas žmogus retai kada kenkia specialiai. Taip pat įdiotas. Irgi – žmogus su negalia. „Formali riba tarp imbecilumo ir idiotijos yra gebėjimas išmokti rašyti“. Na va, gražiausia, to, kuris kažkam parašė laišką: „Atnežk lagaminėli su dolereis prie miškialio rytoj vakare, arba atsisveikink su savo žmona ir vaikais. X. “  Jau nepavadinsi idiotu, nes rašyti moka. Sunku, darosi sunku, kaip tokį pavadint? Hm, gal kokių velniu? Na, taip, visada paprastumas šalia. Nustebau, kaip toj patarlėj: „Jei kada ieškosite savo laimės, nenustebkite ją radę. Kaip senutė, ieškojusi akinių, kai jie visuomet buvo ant nosies... “

Taigi, velniukai ir liuciferiukai, visi mes esam žmonės, su ydom ir piktavališkais poelgiais. Gal kartais geri, gal kartais suirzę. Kokie esam širdyje, žinom tik patys... Gal tiesiog palikim ramybėje nekaltą gyvūną, ir pasakykime: „Žinai, Zigmai, ką tik pasielgei kaip eilinis žmogus – sumovei man gyvenimą“.

Tai sėkmės ir ačiū už dėmesį. Smagu su Jumis pabūti.
su meile Erato