Keliautojas

Aš suklupęs, nuo sąnarių, sudilusių,
bėgant per gyvenimą tokiu greičiu,
skausmo, sugniuždytas ant kelių klupau,
delną uždėjęs ant atversto lapo...

Aš noriu pamiršti tą skausmą ir žengti pirmyn,
kaip tas kur pamiršta ko tu iš jo prašai
ir pasimetęs pabėga...
eilinį kartą palikęs tave...

Tas jausmas, jis užplūsta, lyg baltos dulkės,
atvertus puslapį iš praeities,
kažkam kažko ten prireikė,
ir leidomės mes ten smalsumo vedami...

Aš dievinu tave, norėčiau dievinti labiau,
nei dievinu ją, turinčią daug vardų,
iš kurių tik vienas mielas man...
Kartu aš taip noriu būti dievinamu...

Palinkęs prie sugludusių lapų,
suklupęs, pamatęs jų sugulusių vienas
ant kito,
stulbinantį aukštį...

Suvargęs nuo kelio ir kelionių,
po siaurai platų pasaulį,
kur atstumai ne kilometrais skaičiuojami,
aš pakylu ir toliau einu...