Tu man raištį nuimk nuo akių
Ir išvesk iš snieguotos vienutės.
Mano akys taip ilgis spalvų,
Kaip dangaus pirmos miško žibutės.
Mano lūpas te vėjas bučiuos. –
Ir tegu net jau šimtąjį kartą!
Paviešėsiu pas jį aš svečiuos.
Be manęs tas plevėsa sužvarbtų!
Ak! Dėkinga, pavasari, Tau
Iš letargo žiemos juk prikėlei.
Nors seniausiai aš jau supratau –
Meilę skleidžia net Tavo šešėlis.
Tu man raištį nuimk nuo akių
Ir išvesk iš snieguotos vienutės…
2009-04-18 21:03
Konkursinis įvertinimas: 8
2009-04-18 10:32
Ech, viliojančiai. Pagunda didelė ***8
2009-04-17 10:11
gražu...5
2009-04-12 18:03
Pasakiškai gražus.
2009-03-30 20:27
"Tu man raištį nuimk nuo akių
Ir išvesk iš snieguotos vienutės…" Ar gali tai nežavėti?
2009-03-29 14:44
pirma karta pas tave-bet puikiai:)
2009-03-29 13:52
Pavasariškas. "Tu man raištį nuimk nuo akių
Ir išvesk iš snieguotos vienutės." - man labai gražiai suskambėjo.
2009-03-29 13:15
BlackSoul: Purvina siela, muilink iš čia nusiprausti... :)))
2009-03-29 01:10
muilas..
2009-03-28 22:33
pavasariškai romantiška:)
2009-03-27 20:16
Pavasario laukimas...Ateis,Danute,as ji jau maciau :)
2009-03-27 13:19
gražiai čia parašei ir teisingai :)
2009-03-27 13:01
Aš galėčiau, aš vedlys iš vienučių - profesionalas. Bet kaži, ar galima lyrinį subjektą su autorium tapatinti, veikiausiai, kad ne :)